esu ėriukas
mekenantis kalno papėdėje
-  vilnonis vilnonis
    vilnonis
                virš tavo galvos


užsiklok pavargusias kojas aštriabriaunį
kraštovaizdį įskėlusį kulnus
pėdsakus susijuosk už liemens
kad kojos nutekėtų lyg upės
atskiromis vagomis
vandeniu subliūkštų iš


nuovargio ėriukas
mekenantis kalno papėdėje
-  vilnonis vilnonis
    vilnonis
              virš pabaigos


nuo smilkinio ant smilkinio
džiūsta diena slegia į drobę
į kaktą spraudžia
- tokie nelygus šlaitai
kaskart praganai po ėriuką
po brūkšnį įrėži

savo lazdon
- -  ir aidas  ir garsas
    ir garsas
                kas žingsnį
    apledėjusioj sapno viršūnėj



bunda akmenys pamerkti į akiduobes
valandos kemša pagalvę
tysta žiovulingos girliandos kai
žingsniai susikimba vorelėm
tematyt tik viršūnės ir
laikas genantis bandą


be ėriuko
mekenančio kalno papėdėje
-  vilnonis vilnonis
    vilnonis
                prie pat


susigūžia erdvės net kalnas
priglunda visa krūtine
uolienom pilkom nuo
medinio tuksenimo
- neverta ieškoti
giliai įkvėpta
  Tik viršūnės veria plaučius
- neverta ieškoti
pasruvai nutekėjai ramybėm
vis tik maudžia pašonę
paklodė susiriečia gniužulu
- kaskart praganai

po ėriuką
vilnonį kalno papėdėje
-  mekenantį  menantį
    menantį
                nuovargį