Lengvai siūbuodama visu kūnu dengiuosi veidą delnais ir pro pirštus žiūriu į kalendorių: sekmadieniai, taip nekenčiami tų, kurie neturi gyvenimų, pirmadieniai, nemylimi pernelyg gyvenančiųjų, penktadieniai, laukiami arklių, visų arklių ir mulų. O man trūksta dienos, vienos ypatingos; šabas netinka, eilinės savaitės dienos, kurios dažniausiai susilieja į viena, manęs nepaperka. Ieškau savo laiko, įsiterpusio kažkur, kur rasčiau visko; ir šabas, ir daugybė dienų kaip viena ten tilptų.


        Nastia, tu irgi supiesi visu kūnu. Tuoj suskambės telefonas,  tu nusijuoks ir nors stengsies klausyti, žinau, tau juokinga, tavo plaučius beria burbulais, upės kikendamos skalauja, tuoj viena iššoks tau pro gerklę, o aš viską jaučiu, matau tavo akis net nežinodama, kur esi, kur esu aš. Ir tikrai, tau nusijuokus, pagalvosiu, reikia ir man juoktis, reikia, išmest visas mintis apie tai, ar tu gulėtum ant lentų naktim, jei aš šalčiau vienutėj susiraičius ant akmens. Ar kas nors gulėtų, iš gailesčio man.
        Taip, visa tai tėra literatūra, tai neigiama, neigiama, mama man sakė, saugotis pavojingos literatūros, tau mažiau reikėtų skaityti tokių knygų, ak mama, aš nenoriu suprast, kad buvai teisi, aš nenoriu to paties sakyti savo vaikams, nes pernelyg gerai pamenu, kaip tada jaučiausi, kai peršlapus batams ir persišviečiant marškinėliams aš laikiau sausą degtuką ir vis svarsčiau, mąsčiau, ką gi man čia uždegus, ką padegus ir sudeginus, kur smilks žarijos, va taip plaučiai ir džiūsta, pamažu pamažu, tai vis prisiminimų kaltė, vis tankiau ir tankiau raizgančių mano kojas, lyg medžio šakos, neleidžiančios judėti pirmyn, verčiančios suragėti, sustoti ir sukti voverytes ratuose ant savo šakų.
        Nastia, kiekvienas yra magija, o tu dalis kiekvieno ir tai truputi gąsdina. Aistra man ir pačiai būtų neprošal, taip nesuteptai sudegti, be nieko, nerūkstant, taip tyliai, nestimuliuotai, degt kalio magnio natrio liepsnom. Ir tau praverstų, paminėsi mano žodžius kaip mamos, tik mirus, matyt, kažkuriai, kai nebesijuoksi, kai tau paskambinsiu.
        Ir tie kalendoriai bėga, tu tik dalis, Nastia, skaičiukai mano kalendoriuje. Aš jų nebesuskaičiuoju. O aš einu toliau, apaugusi šakom, nokinu voveraites, tik jos šokinėja, dar neturiu ratukų joms suktis ir duok die jų niekada neatvežtų, tokį socializmą aš myliu ir matyt apskritai jį myliu, tupiu ant pėdų ir ateisiu kartu su juo, nusimesiu šakas, kai visi bus vienodi, aš pakilsiu, pažadu, ateisiu su juo kartu.
        O moliniame dubenėlyje aš laikau saldainius ir dalinu juos po viena berniukams, kai jie ateina ir paprašo manęs. Aš palieku juos visus čiulpiančius ir išeinu į gatves, dieną, kai visi mane mato, nes aš neturiu ko slėpti, atvirom kišenėm, išsilakstę mano pavasariai; išsilakstė, ką padarysi, mama sakė, kad man daug padėjo, tik aš nepamenu. Tos šakos nėra. Palauk, ne, radau. Mama, kartu su visom savim, dainuojančia, verkiančia, rėkiančia, plaunančia, kepančia ir daug daug skirtingu, su kepurėm, ji visa rožėm apsivyniojusi man aplink kaklą ir siekia  galvos, siekia vainikuoti mane rožių vainiku ir spygliukais subadyti kaktą. Tik tas vainikas, mama, jis nėra toks, kokio aš norėčiau tai ne ta karūna, kokia pati save karūnuočiau, aš žinau, tu nori gero, žinau, tos rožės vadinasi septynios sesutes, bet aš teturiu seserį viena ar dvi, nebepamenu, tos šakos nėra ir jos tikrai nėra, gal nukirtai, gal nukirto ta (ar tos) kuri (kurios) pati (pačios) ant jos sėdėjo.
        O dabar turiu daug problemų. Neskambinu Nastei, nežinau ji man gali padėti, mama miršta, o gal ji visada buvo mirusi, berniukų nėra, pasibaigė saldainiai, išmečiau šiukšlinėn, vardan teisybės, o gatvės tuščios, naktis, bijau eiti. Kvieti mane, bet mane kausto baimė, nuo senų laikų, fizinė negalia;  une artikelis, kur artikelis, visada pamiršdavau artikelius – tokius mažus, bet būtinus, būtinus, nes niekas nesupras, ar kalbi bendrai, ar apie kažką konkrečiai, apie save, ego kalbi, kalba jis, visada, net pamiršdavau pasakyti, pamiršdavau sudėti artikelius.
        Ir stoviu dabar, siūbuoju visa, drebu, groja kažkas, gitaros, aš tokiam lyg šoke tokia a-a-a daug gliukozės ir sirupo. Kažkaip pagalvoju apie savo liūdną gyvenimą, nenusisekė, pasakytumėt jūs, snobai, išrinktieji, gaila, kad nieko nežinau apie de Sade, gaila, kad jis neiškreipė mano vaikystes, kad nieko nežinau apie vaikų prievartavimus ir mano erudicija niekada neatsiskleidžia žodžiais, aš tik leidžiu suprasti visiems, bet nežinau ar jie tikrai supranta.
        Ir visgi gerai, gerai, kad tie berniukai užlipdo mano dovanotais, apkramtytais irisais žaizdas man ant pėdų ir rankų, tai stigmos, tik aš pamiršau, ką jos reiškia. Nastia, žinau, kad tu klausysi ir nesijuoksi, žinau, skambinu, aš vis dar virpu ir siūbuoju, aš skambinu tau, tik kažko niekas neatsako, pyp, niekas nekelia ragelio, o gatves tokios tuščios ir tamsios, o aš taip bijau, aš taip labai bijau.

●●●

        Kokia kartais neviltis būna.
-Gal galėtum man nupirkit nėštumo testą? - paskambino ir paprašė.
-Nastia, - beliko atsidusti.
-Cis, - nutildė. - Nieko nesakyk. 
        Prieš kokius šešerius metus mes pirkom karštas bandeles. Nastia, sakau, man labai reikia parūkyt. Mes nuėjom ant tokių metalinių laiptų, aukštai, pūtė šalti vėjai, bet metaline tvorelė buvo mūsų užuovėja. Rankos jau buvo nušalę, apšerpetoję ir raudonos, jokie kremai nebepadėjo. Bet va tą popietę ir bandelių buvo daug ir cigaretės kažko labai lėtai smilko.  Sėdėjom ilgai, stebėjom grįžtančius pavargusius darbininkus, nykius tarnautojus ir suvargusias, greičiausiai mušamas motinas. Juokėmės, tikėjom, jog mūsų toks likimas neištiks.
        Šlapintis krauju Nastia pradėjo dar tą patį vakarą, aš – tik kitąryt. Iššlapinom visą kraują iš savęs, užkrešo, užsitraukė ir tapom tuščiom skardinėm. Nebepadarysim nieko mielo.
        Ir štai, dabar, jau nebe pirmąkart Nastia prašo manęs nupirkti testą. Paslaugos. Ar ne sunku nunešt jai iliuzijos juosteles, tikėjimą, kad viskas nusispalvins tinkama spalva. Bet liūdna būna rytais matyti skausmą, neviltį akyse. Ir žinot, jog mano akyse Nastia mato tą patį.
        O skaudžiausia tai, kad mes nebuvom moderniosios moterys, teigusios niekada neturėsiančios vaikų. Jos nemyli savo kūno ir kraujo taip, kaip myli darbą, lyg voverytės ratus. Ne, mes kursim šeimas, Nastia. Ir kadangi mes žinom - kaip gerai, kad mes tai suprantam – jog viskas prasideda nuo šeimos: jei namuose nesinori būti, viskas griūna, neužilgo nesinorės būti iš viso.
        Ir mes kažkada tikrai  būsim altruistės gelbėdamos vaikelius iš antišeimyniško gyvenimo globos namuose. Bet ne dabar, dar ne. Nesinori taip anksti sugadinti tos išpuoselėtos vienatves. Tačiau vėliau nudažysim viską tinkama spalva, norėsis netikėtumo, to vargo, nemiegotų naktų, kai žinai, jog verta nemiegoti, kad tu esi ta lakštingala savo širdies krauju galinti subrandinti gėlę, pamaitinti žmogų.
        O dabar beliko laukti.
-Gal galėtumei nupirkti man nėštumo testą?
-Nusipirksiu ir sau, Nastia.
        Norisi sudaužyti visus išgerto vyno butelius ir vaikščioti basa dar šlapiom, kvepiančiom šukėm. Nastia, niekas mūsų nemylės, bet niekas  ir nešauks “merga su vaiku. ”
        Cis, Nastia, mūsų kūnai dar švelnūs, paliesk mano skruostą,  aš žinau, niekada negalėsi įvertinti, kito taip, kad paprašytum “padaryk man kažką mielo, padaryk man vaiką”.

●●●

        Nepamenu kada susipažinom su Nastia. Bet seniai; iškart po to valgėm suteptus vaflius ant tilto. Tiek daug vėjų pūtė mūs veiduosna nuo to laiko. Užsimerkiu ir teka upė mūsų rankom, teka vandenys kojom, skalauja plaukus. Visur taip aukština vyrų draugystę: pasiaukojančią, duodančią, nesavanaudę. O mus tiek metų, Nastia, tiek metų vedė egoistinė draugystė. Ir, matyt, nieko nebuvo geriau. Iš tiesų, moteriška draugystė knisa. Koliojimaisi knisa, šlykštu pyktis, kartu kepti pyragus, apkalbinėti, kikenti -viskas pernelyg moteriška, pernelyg tobula, nugludinta. Baisu, kai moterys nebenori elgtis moteriškai.
        Bet gal to nebuvo, siūbuoju vis dar, vis dar nepamenu. Mūsų akys bežybsi viena į kitą, tebesam viena kitai. Ir nors viskas galiausiai susives į mane, į mano gyvenimą, mano meilę ir bėdas, Nastia buvo pirma, kuri nusijuokė, kuriai paskambinau.
        Visiems reikia žmonių. O aš susirasiu juos po vieną.