Išverčiau akis. Pamatei. Pirkai tulpes. Raudonas ir baltas. Pabėgo: nemėgsta mat tokių švenčių Ponulytė.
Šiandien apdovanojai. O aš tau nutapiau. Buvo mūsų šventė. Ir tada pabėgai.
Vėlei sutikau. Šventei su balta. Negalėjau sulaikyt pakylančių lūpų kampučių, pamačius optiškai lengvo gyvenimo kupinas akis. Mūsų diena – būk, kur labiausiai jauti ją. Budėtojos išvyta pajudėjau.
Night life. Gera net su morozais. Gyvena net ir bomžai.

Tvinksintys žingsniai už nugaros daro kakofoniją su mano bandymu įkvėpti.
- Niekur nepabėgsi!
Sustoju ir atsigręžiu. Skustose galvytėse matosi gatvės žibintų blikai. Galvytės sustoja.
- Kodėl bėgai?
- Nes bijojau.
- Tai ko sustojai?
- Nebebijau.
Žvengulys priešais nuvilnijo rajoną. Kalniečiai sudrebėjo. Viena galvytė priėjo:
- Ką veiksi šiandien?
- Gero vakaro!
Suglumę kvadratiniai snukeliai apšalo. Vakarais dar būna vėsu.

Pamėlynavus, ištiesta, susiraukšlėjusi ranka sugavo krintančius penkis litus.
Druskų pilnos akys, atrodė, niekada neužsivers. Ir mėsos, išlendančios iš binto ant blauzdos.
- Koks gyvenimas... Dukra - kurva paskutinė. Sūnų tas dūchas pasiėmė. Tai kaip dabar verstis? Naktim visokie dykaduoniai gręžia konteneirius.
Prabėgdamas romukas parvertė senutę. Šmaukšt - ir to pinigo nebėr.
- Ach, tu, debile. Atidirbsi man. Čiulpsi mano pyzdą!
Rudžius atsitūpė, pakėlė pamazgas vietoj sijono ir čiulpė. Atidirbo. Dangus mėto malonumus.

Staiga žemė. Kažkas užkrenta. Šaltas alaus dušas turškia.
- Einam pas mane.
- Aš dar noriu pašokt.
- Opa-a.
Nebėra žemės. Išsiplėtusi rainelė duoda kelią šviesoms. Titaniškos rankos išsiskėčia, renka žvaigždes. Garsėjantis fonas tampa transu. Kūnų jūra įmeta į duobes. O jis šnopuoja į ausį, o gal ir į abi.
Jai viskas susilieja, nutirpsta, nebelieka.
Akys atsidaro. Pradedu dusti ir dar tos raudonos medžiaginės sienos. Sukelia drebulį. Jis? Užklojančias rankas nutraukiu nuo krūtų.
- O. Pabudai? Drebėjai visą naktį.
Tai kam reikėjo taip išrengti?! Išgirdęs mintis, iš kažkurio kampo ištraukia piliakalnį mano daiktų. Palieka.

„Kieno čia kūnas, Ponulyte? “  – girdi sakant.
Jos.
Ar buvo gera? Mūsų diena. Gaila, išėjai. Šventė. Taip. Tu nemėgsti jų. Tu juk žinai. Mūsų dienos...
Nulinksta galva. Plyšta galva.

... kaip žydėjimas vyšnios.