Stotelė „Kauno pilis“. Kita stotelė – „Laisvės alėja“.
Mašinos su pastatais tiesia liniją.
Taškas: „Vestuvinės suknelės Nuolaidos! “
Dažosi veidus transvetitų vaikai vestuvėms.
Svečiai jau susirinko. Aptiko per didelę betvarkę, bijojo brautis į žmogaus buitį. Į Jo gyvenimą.
Dėl to problemas išsprendžia visų tipų dažai: veidui, kūnui, sielai, popieriui ar stiklui.

- Mane kaip visada. –  Ir užsimerkė taip, kad nepribėgtų joks spalvotas lašas į akį.
Į susidariusius kauburius pritvinko peroksidinės pelkės. Ojojojojoj... Kaip išgraužė akis. Nebeliko nei grynų, nei tikrų spalvų jos akyse.
... Kita stotelė – „Žemaičių“.
Satanistiškas veidas už nugaros skrebina stiklą su markeriu. Dažo. Užuodžiu. Juk tik mudu abudu... Pavasario atšilimą pajutę batai mėšlingai nusiteikę. Kietėja pastatyti ant šoninių radiatorių. Kietėja ir jausmai.
Skambutis ten. Skambutis šen. „Čia Ežio atsakiklis. Po signalo palikite žinutę“. Krypsta vaizdas, liejasi, lydosi, tvinksta. Užsideda akinius nuo saulės, kad sugrįžtų į reality. Akiniai pastato stiklinę sieną. Ir sukietėję jausmai uždeda sparnus. Laisvės paukštytė.
Nesulaukusi moteriško balso: „Stotelė Aukštaičių“, išlipa. Grįžta atgal. Ji nemėgsta, kai kas stovi ar sėdi užnugary. Dar mano, kad šiandiena šviečia kaip auksas. Falšyvai... O gal dar sparnai sušalę? Deja, tik mintys skraido.
Todėl pasirenka pėškomobilį. Šįkart važiuoju pro stoteles. Jokių kamščių penktadienio pavakarį?
Atvažiavo. Apsidairė:
Laiptai nusėsti. Suoliukai nulinkę. Paukščiai parskrenda iš šiltų kraštų. Iš nukirsto medžio išsidrožia gitarą. Virpina stygas, kaip kad ji su valu. Paukščiai parskrenda arba porom, arba būriais. O ji taip ir neišskrido. Liko sugrįžus. Su velkamais, nušalusiais sparnais, išverktom akim ir pavasariu, žinoma.
Išlipo ir dar rado asfalto kamputį. Atsisėdo. Nusiėmė akinius. Susidėliojo skaidres. Ir spoksojo.

Viena gulbė rūžavam vandeny. Paliko savo ančiukus. Įrėsi prieš srovę. Žarijos daužėsi į asfaltą. Ji brūžino negęstantį Kentą. Gurkštelėjo Neries ir pačepsėjo. Apsisuko ir plaukė gatve, iškėlusi snapą. Dangus vis dar rūžavas languose. Tik parskridę žmonės vaikšto ten. Už langų. Be akių. Ne. Su akim, išgraužtom peroksido.
Šizovinosi, blaškėsi, tabalavo ir slėpėsi po gobtuvu. Paskui vėl klykė paklaikusios paukštės giesme. Įstrigo svetimam lizde.
Ir kodėl kiekvieną pavasarį statot naujus lizdus, auginat naują kailį?
- Labas vakaras, Ponulyte.
Taip... Jau seniai išsinėrei iš kailio. Ir net lizdas Tau nebereikalingas.
- Kažkokia tu nesava. Gal pavažiuojam pas mane?
Bijojau būt svečiu. Ir juk dažau plaukus, popierių, nuotraukas ir veidą. Bet be betvarkės negaliu gyvent. Norėjo keisti lizdą.
Stotelė „Kauno pilis“. Kita stotelė – „Vilniaus gatvė“.