Laukiama.

Idėjų troškulio.
Kūniško gaivalizmo.
Ramybės.
Oj. Kam čia ramybės jaunystėje prašyti?
Tai kodėl tada į bažnyčią renkasi jauni, nauji veidai?
Ramybės. Palinkėkime vieni kitiems ramybės. Ramybės. Ramybės.

Ding-Dong.
- Aš dar leisiu Ponulytei truputį pasitaškyti.
Pažvelgė į darbą ir iš tiesų. Jis kaip ne kasdiena buvo toks... Dieve mūsų, koks ištaškytas. O gal jis apie dienas kaip vyšnias? Skrosdamas kūną, pažvelgė ir siurbė be siurblio.
Kas ten?
Kūnai kūnai, dūmai dūmai. Kalnai kalneliai, pakalnės nuplikę. Ameboje skęstantys gemalai. Ir jų burnos, prikimštos molio, bet kažkaip dar kvykiančios pro atlapus langus.
- Netelpi savyje. Pasidžiauk.
Slyviška šypsena kaip sliekas rangėsi burnoje. Ir kartu džiaugėsi, nes jis jau seniai pradėjo vaikėti. Nerimastingai šėlti su niekada nepradėta dukra.

Ding-Dong.
Spiegiau visa gerkle, kai tik nutraukiau grandinę nuo būdos. Ji irgi spiegė back‘u. Pritariančiuoju vokalu. Primenančiu Garšvišką blaškymąsi lifte; teniso kamuoliuko aidėjimą sienose;  Šniūrišką nepasitenkinimą teisingo mąstymo žmonėmis-blaivuoliais. Todėl gargaliavau, kad neužkimčiau. Tikas apėmė akis. Atsigręžus, pamačiau šešis šešėlius. Tik apie projektuojančius kalbu. Jie mylėjosi, dauginosi. Ir užgesinau šviesas. Dingo. Ir toliau spiegiau.

Ding-Dong.
- Ar gali dabar užsičiaupti? Juk pas dantistę net burnos neatidarei!
- Baaaaik... k. Praaaašaaau. Juk maaamaaa nėščiaaA.
Čiaukšt čiaukšt čiaukšt.
Odinė gyvatė gėlė mėlynai baltą odą. O mėlynas tikrai ne nuo aristokratiško kraujo.
Gergždė dantys nuo keiksmų. Jai patiko mėlynės miške, bet ne čia.
Virpėjo sienos nuo bažnytiško varpo gausmo, telpančio į tik vieną raidę „A“.
Joms irgi skaudėjo.
Gyvatė pavargo. Pabaigė nuodus. Ir pabudo aulai. Trypė, kad nebegirdėtų A-a.
Vaiko gerklė gėrė ašaras. Neišdžiuvo garsas.
Nutilo aulai.
A-a-a-aa-aaaa.

Judins dar atomus. Teigiamus ir neigiamus. Klupėdama prie altoriaus ar prie atsegto klyno. „Šviesaforaus“ spalvoms. Bet užsimerkus, klausys.

Vargonai groja.

Ramybės Jums.

Siunčiama.