Andrioniškio kaimo rajonas

Pirmas planas
Kurmių išartam lauke Portisheadai gamina polifoniją su gegutėm, pranašaujančiom finansinę padėtį. Ji taškosi. Teptuku, spalvom. Nes rado Jo slyvą, apie kurią čiauškėjo žiemą.  Ir jos šuo taškosi. Nes jaučia pabudimą. Gurkšteli spragsinčio raudono sauso Gato Negro. Ir stragsi ratais kaip saulė, spinduoliuodama spalvas, kokių net paletės nėra mačiusios. Vingiai tiesiasi be lygintuvo. Taip gaminamos palaidos balos. Atsipalaidavimas nuo visko, kas dedasi anapus. (Siur) reality.

Antras planas
Internet Explorer nepagauna ryšio. Jau antra savaitė. Nes tavo snukio ir šyvų plaukų nematyti. Dar nematyti vandens ir akių šulinyje. Tavo, žinoma. Nėra ir kritikos, varančios voverės ratelį. Todėl sustojo laikas. Akimirka. Momentas. Gerai klijuoja laiką. Deadline‘ai pasibaigę. Ramybė pumpuoja tikėjimą. Nėra asfalto, todėl niekas nebrūžina kelių. Zemfyriškos Orlovos Ramuma arba tiesiog lietuviška gamta, laikanti už pakarpos emigrantizmą. Dėl to aš čia. Vežioju karutį ir knisuosi šiene, kad sukratyčiau mintis, o jos tvarkys prioritetus. Bet pasiilgus buvau dar net nepakėlus nykščio autostradoj. Ko? Dėmesio. Nors jis ir ne Vincent Gallo, ir ne Polokas, ir ne Doncė, Tomas, Valius, Vilius, Paulius ar tas kitas Tomas. Įsiklausykime, kiek daug pasako vardas. Antanas.

Trečias planas
Liepsnos siūbuoja. Įtampa didėja. Pašokinėkime drauge. Pašokime freestyle‘ą su moskitais. Nerkime į ugnį. Apsvilkime iš užsdigedimo. Būkime degtukais. Taip atsiras randai ir storesnė oda. Pasidarysime storžieviai kiautai. Ir tada ugnis bus neonkės. Nereikės kaitintis soliariumuose, kad gautumėm šilumos ir dėmesio. Bus tiesiog mechanika, seksas, šviežios galvos ir fast life‘as. Už tai pakelkime taures! (Tiks ir bonkės, bon).

Ketvirtas planas
- Kodėl aš karštakošė?
Ausyse skamba tėtis, žiūrint Žalgiris-Barcelona: „tik paskutinis debilas gali būt toks karštakošis kaip Jaska. Ačiū Dievui, blet“.
- Nu. Gal genai kokie? Bet tu tiesiog kažkaip greitai užsivedi.
- Pavyzdžiui?
Akyse – šukės durų stiklo, pašokdintos tėčio kumščio; kaktuso spygliai, išsidarkę po mamos viesulo su vazonų pasimėtymais.
- Kai susimušei su Dainium? Kai pabėgai iš namų? Net ne iš namų, o iš Lietuvos?
- Tai čia tik paauglystė.
- Padarei lytų namų darbus?

Horizontas
Šlapias liežuvis išsikiša ir nervingai gnybteli potepių likučius nuo rankos. Pilnos dažų panagės išsiskėčia nuo sruogų sukimo. Kam reikalingas... Tikėjimas? Ilgesys? Dėmesys? Užsidegimas? Laužas? Šiluma? Krosnis? Karštos košės? Šaltos košės? Įsivestumėm sistemas ir būtų finito. Matai, žmogus protingesnis už beždžionę. Jis mąsto, turi bažnyčią, evoliuciją, todėl turi jausmus ir patirtį. Ir guli, kai negali arba skraido, patapęs ereliu.
Absoliut‘inė Priklausomybė.


Ir visgi jai patiko nerimas, pastangos jį malšinti, o paskui vėl ieškot, kad kurstyt. Šokdinti moskitus ir venas dėl perdidelio karščio ar įtampos. Turėti autoritetus, vardus, numerius. Klausyti kritikos, polifonijos, keiksmų. Visa tai – kurstė gyvybę. Taip. Vaidilute pavadinkim.
Gal ugnies turi?