įsiliesiu į gatves ir tapsiu jų išnarų kūnu; ausimis švarių juodadarbių,
liežuviais tamsių literatų; taip reaguosiu į pasaulio garsus ir būsiu
vienas jų, tas negirdimas; kaitri nagasakio saulė ir taikus parašiutas,
draugiškai mojantis nuotykių ieškotojas; ir vis tiek nesavas, bet artimesnis
nei kapas savas; norėtum matyti mano akis, bet jos uždengtos viskuo,
ko nenori matyti; tai gynyba gyvosios pilies, kuri seniai užimta;
nepaskutinis nemamutas vaikštantis jos šventoriuje, nepažįstantis
savo nelaisvės, ne; audinio raštas mano kepurės yra toks pat kaip
tavo delnų nuausta šiluma, tik šiandien tai pajutau; tuoj pamiršiu
kas tu ir tai nestebins, juk savęs negaliu prisiminti, savęs nepamirštamo;
aš tarp žemės ir paukščio mirtinai pavojingas, bet tik kartais mirtingas;
o gal niekada, nes dangus man niekaip nesibaigia