Laura padeda galvą ir užsimerkia. Ji guli ramiai, visai nejuda, lūpų kampučiai virpčioja, tartum bandytų nesišypsoti ar nesusijuokti. Gelsvas vanduo mirguliuoja, ir atrodo, kad dreba jos pirštai, lyg rožiniai obelų žiedai per audrą, kai pučia vėjas, linksta aukštos žolės, įsisiūbuoja skalbiniai ant virvių, bet iš tiesų čia viskas statiška, net krūtinė kilnojasi tik vos vos, šnervės virpteli įkvepiant orą, bet daugiau nieko, tarsi žiūrėtum į nuotrauką.
- Jis myli mus, - sako kažkaip keistai, nei klausdama, nei tvirtindama. Jo ausis prispausta prie drėgno vonios krašto, jis girdi tolimą šaižų vandens ribuliavimą, nepastebimas bangeles, atsimušančias viena į kitą, molekules ir atomus, skriejančius sūkuriais ir susiduriančius, jie spygauja ir džeržgia, lyg mažučiai smuikeliai būtų paspausti po raitytomis vonios kojomis. Jis bando sugalvoti sau vardą, bando prisiminti, ties kur vakar baigė skaityti biologijos vadovėlį, kur įkišo skirtuką. Laura kartoja ir kartoja tą patį, kol jis ima linkčioti, skruostu braukia per baltą emalę ir sukelia keistą garsą, kuris užgožia smuikelius. Jis bando įkvėpti tos ramybės, kuri kyla į viršų tirštuose garų gumulėliuose, bet jie traukiasi ir slysta nematomomis gijomis, kurios tiesiasi nuo pat blizgančių lubų iki karšto vandens. Tos gijos apsiraizgo aplink ilgas kojas, laibas rankas, ištemptą kaklą ir suspaustus vokus, nutraukyčiau jas, jei matyčiau, galvoja jis, jos tokios plonos, plonesnės nei siūleliai, plonesnės nei rudeniniai voratinkliai, jos supjausto ir suraižo kūną, apdrasko odą, bet jauti tik dilgčiojimą ir kažkokią siaubingą tuštumą, kaip baisu, galvoja jis, kaip baisu, ir dar stipriau spaudžia skruostą prie vonios krašto. Lauros šviesūs plaukai beveik liečia jo kaklą, tereikia pasukti galvą, ir jis užuos jų kvapą, lyg liepas, medų, iš žemės garuojančią drėgmę ir salsvas dulkes, taip kvepia paklodės ir alkūnių linkiai, kai prabunda vidurdienį ir už lango virpančiom linijom po aukštą žolę kažkas stumdo žoliapjovę. Jis niekad to nemato, tik girdi, ir užuodžia tą kvapą įsigėrusį tarp smulkių odos rievelių. Ant laktų tupi vištos, ant laiptelių sėdi žmonės, priešais juos lyg jūros vilnija kviečiai... Jis prisimena, kad meluoja, kad taip niekad nebūna.
  Nuo čiaupo nukrenta keli lašai, atsimuša į pabalusius Lauros kojų pirštus, smuikeliai ima suktis ir cypti, stygos stipriau įsitempia, ji krūpteli, suvirpa. Įtraukia pilvą ir vanduo subėga į susidariusį duburį, oda sudrėksta ir ima blizgėti, lašeliukai pakimba ant išsišovusių dubens kaulų. Jis kažką šnabžda, jokio garso, tik jaučia šiltą kvapą glostant nosies galiuką, ji tokia graži, galvoja, jai reikėtų išmokti šokti, galėtų apsirengt gėlėta suknele, kurios klostės krenta nuo liemens ir plona medžiaga apglėbia klubus, aš pasakysiu jai, kad ji graži, nors man taip baisu, mieloji, sakysiu, tu tokia graži, aš bijau, mieloji... Kosteli, įkvepia oro, ilgas puošnus strykas braukia per stygas, jos trūkinėja ir vaitoja.
- Temsta, - ištaria. Laura stojasi, šlapi plaukų galiukai prilipę prie nugaros, maži apgamėliai ant šlaunies lyg žvaigždynas, jis neryškus, įžiūrimas tik baigiantis vasarai. Imdama rankšluostį slysteli, ir atrodo, kad tuoj apvirs, spygtels ir tankiai kvėpuodama įsitvers rasoto čiaupo, jis išslys iš rankų, ji suklups ir vėl atsisės juokdamasi, bet Laura stovi, šluostosi kaklą, pečius, purto plaukus, lipa ant margų plytelių ir žiūri, kaip vandens srovelės suteka prie jos kojų į vieną balą raitytais kraštais. Apsisiaučia rausvą šilkinį chalatą, apsiauna plonas juodas kojinaites, ir ilgai stovi žiūrėdama į veidrodį, bet ne į savo atvaizdą, tik į sidabro sluoksnį po stiklu. Jis stojasi ir praveria duris, akimirką suspaudžia rankeną ir stipriai užmerkia akis, o tuomet ranka švelniai perbraukia per Lauros nugarą, pirštai greitai nuslysta, ir jis galvoja, kad tai kažką primena, kažką svarbaus. Bute virš jų kaimynai skalbia paklodes, už sienos birzgia radijas, po grindimis šnypščia vamzdžiai. Jis sugriebia ją per liemenį, bet medžiaga greitai išsprūsta iš rankų, ir jis stovi vienas, aplink sukasi įkaitęs oras, kaip žuvelė, galvoja jis, kaip žuvelė, ir atsargiai suėmęs už kraštų nukabina veidrodį.

  Jiedu eina labai greitai, skubomis peržengia suskilinėjusias šaligatvio plyteles. Laura mosuoja rankomis lyg kokia baidyklė vyšnioje, plaukai susivėlę, skruostai įraudę. Pilkų debesų kraštai šviečia, dangaus kampai tarsi nublukusios rugiagėlės, kai išeisim bus giedra, galvoja jis, ir batų kulnais bando sutrinti mažučius akmenukus, bet jie tik spragteli ir nulekia į šalis. Namas didelis ir gremėzdiškas, vienintelė žaluma – langų rėmai, prie laiptų keroja sumedėję rožių stiebai, jų spygliai kabinasi į palto skvernus. Jiedu įeina neskambinę, nors jam maga spustelėti apvalų baltą mygtuką ir sulaukti melodijos, kaskart vis kitos, užsimerkti ir bandyti atpažinti kompozitorių, jausti smilkiniuose tvinksinčią širdį, šilumą pirštų galiukuose, silpnumą kažkur nugaroje, ir niekados nesuspėti iki durys atsidarys. Į koridorių, į kambarį, į virtuvę, į kambarį, mes nenusiavėme batų, mes visad nusiauname, į kambarį, į kambarį, jau matyti blausi šviesa pro aukštus langus, batai kaukši, verandoje sėdi vyras. Laura bučiuoja jį į lūpas, prisiglaudžia, ir vyriškis tikriausiai užuodžia jos kvepalus, bando įspėti, ar tai čiobreliai. Dzingteli pakabučiai, ji nejučiom perbraukia per juos ranka, nusirengia paltą, klesteli ant įdubusio fotelio ir sėdi tiesi, rami, šypsosi žvalgydamasi aplinkui.
- Tėti, jūsų sūnus mane ves, - labai išdidžiai prašnenka, ir ima garsiai klegėti lyg maža mergaitė, pasakoja apie gėles, apie žolę, apie varpelius ir marmurą, kalbėdama švelniai glosto sau skruostus, lyg tyrinėtų, lyg norėtų įsiminti kiekvieną raumens trūktelėjimą. Ji šokteli ir lengvais žingsneliais nubėga į virtuvę, tėti, pašaukia, ir vyras pranyksta ryškioje šviesoje. Dar girdėti jo nelygus alsavimas, tolsta, tolsta, kažkur užstringa ir virsta murmėjimu, tuomet artėja ir garsėja. Jis tuoj pasirodys tarpduryje, įsirems į staktą, reikia jam viską pasakyti, viską papasakoti...
- Tėve, - sako, jau ims šnekėt, bet staiga pamato lašelį vyro sidabriniuose ūsuose. Kur dingo mano tėvas, kur dingo mano Tėvas, galvoja jis, aš buvau pasiklydusi avelė, jis išėjo manęs ieškoti, bet avelių tiek daug, turbūt sumaišė, tėve, nori pakartoti jis, Tėve, išgelbėk mane, nori išrėkti, įtraukia pečius ir susikūprina.
- Sakyk tėtis, ne tėvas, - tyliai šneka vyras, viepiasi, kilsteli ranką, nagu krapšto apsilaupiusius dažus, burna žiojėja lyg juoda bedugnė. Grįžta Laura, juokiasi, jos siaura nugara trūkčioja ir virpa, jie visi trys slenka išblukusiais kilimais, išeina į kiemą, dangus žydras žydras, akmenukai bėgioja į šalis.

  Laura plauna indus. Ji stovi įsitempusi, tik rankos juda ramiai, mechaniškai, lyg medžio šakos ar ant siūlo suvertos adatos, kitame kambaryje groja muzika, taip garsiai, kad nebesigirdi šniokščiančio vandens, melodija šokčioja, o ji stovi palinkusi virš kriauklės, delnai įraudę ir susiraukšlėję. Nedidelėje dulkėtoje erdvėje tarp blizgančios juodumos ir adatėlės natos puola iš penklinės, o Laura tik susvyruoja, pasisuka link lango ir stebeilija į horizontą, į blankius miškus ir siūbuojančius debesis, kurie nusveria dangų ir suslegia orą, padarydami jį alsų ir karštą.
- Aš nenoriu vesti, aš noriu tekėti, - sako jis beveik negirdimai, prikimęs balsas kabinasi už atsikišusių lūpų. Laura prisimerkia, bando įžiūrėti amalus ant tolimų medžių, jie žaliuoja pilkame danguje, bet tik kaip taškeliai, gal ten net ne amalai, gal ten tik dėmelės ant stiklo. Jis stojasi, prakauliomis rankomis apglėbia ir laiko ją, staiga kažkas cakteli, ir jis suvokia, kad ji nepravirko, kad nuo skausmo neišsiklaipė jos pirštai, ir tuomet dar kartą cakteli, jis atsitraukia ir giliai įkvepia. Lauros išsprogusiose akyse atsispindi jo veidas, bet išsiplėtę vyzdžiai sugeria išraiškas ir emocijas, lieka tik atlėpusios ausys ir pailgas smakras. Jai skauda, galvoja jis ir tuo pačiu metu purto galvą, kas nors užsukite vandenį, mieloji, užsuk vandenį, Viešpatie, sustabdyk mane, sustabdyk ją, tas vanduo... Mieloji, kaip taip nutiko, kad tu neprigėrei? Ji tuoj kostelės, galvoja jis, tereikia palaukti, bet jiedu stovi sustingę kol lieka tik siluetai, Laura nusisuka, šypteli, ir nueina pakeisti plokštelės.

  Jis eina ir jaučia, kaip karštis atsimuša į veidą, kaip vienodi žodžiai skamba galvoje, tuoj pat pasimiršta, tuomet vėl atsikartoja, lyg kokia melodija, pagalvoja jis, ir bando atpažinti natas. Laura stovi prie jazminų krūmo, prie kojų numestas krepšys, nulaužia šakelę ir skabo žiedelius. Kokia graži, kažkas šnabžda jo galvoje, kokia graži, be jokių natų, be jokių akordų, pasisuk, nusišypsok, susupk sijono klostes, kokia graži, Viešpatie, ar matai, kokia graži! Jis paglosto jos garbanas, plaukai slysta tarp pirštų, kažkodėl jam pasirodo, kad čia trūksta vandens, ir sustingsta, ranka stabteli ore. Viešpatie, aš myliu Tave, aš myliu ją ir myliu save, galvoja jis, aš kažką pamiršau, padėk man prisiminti. Laura pasisuka ir žiūri į saulę, akys markstosi ir ašaroja, šviesoje spindi medžių lapija.
- Ištekėjau, - sako jis, viena ranka nedrąsiai mosteli link raudonų bokštų. Jo rūbas šiugžda, jis vadina jį suknia. Jei būčiau moteris, galvoja jis, apsiaučiau baltą sijoną, kraštus apnerčiau gėlytėmis. Laura gniaužo krepšio rankenas, jos susiraukšlėja ir išskysta, tampa permatomos, mėlyni dažai nyksta. Už žemos tvorelės po nepjautą žolę bėginėja šunys, jų kiauksėjimas aidi ir pranyksta kažkur ore, ilgos grandinės painiojasi viena su kita.
- Tavo tėvas dirba fabrike, skuta žvynus, jis sako, kad turi tik vieną sūnų, - lėtai lyg burbulus ji pučia žodžius iš burnos, atsisėda ant žemės, užverčia galvą ir užsimerkia, lyg gulėtų vonioje ir klausytųsi smuiko.
- Mano brolis...
- Dabar tavo vardas Ichtiandras, - taria.
  Jis žiūri į ją iš viršaus, nugara nuoga, plaštakos paskendę žolėje. Pro odą aiškiai matosi jos stuburo bangelės, lyg koks ilgas sukaulėjęs pelekas, per milijardus metų sudilęs ir susitraukęs. Viešpatie, aš toks aklas, galvoja jis, padovanok man savo akis, Viešpatie, ir aš praregėsiu. Akimirką jis liežuviu stumdo salotos lapelį po gomurį, bando jį atlipinti, delnus trina vieną į kitą, jie šalti ir lipnūs, tada kažkas cakteli, ir pasidaro koktu, jis apsisuka ant kulnų ir dideliais žingsniais skuba link vartų. Laura atsigula ant nugaros ir atidengia pilvą, kad jis įdegtų, nusiriša nuo kaklo skarą ir ja užsidengia akis.

  Vazos pilnos lelijų, nuo jų kvapo jam sukasi galva. Dabar gegužė, kolonus apjuostos žydrais kaspinais, visur dega žvakės, vaškas šnypšdamas teka jų kraštais ir sustingsta ant baltų grindų.
- Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi, - šnabžda jis tyliai, ir senė prispaudžia savo plonas kaip siūlai lūpas prie jo rankos.
  Aš esu Viešpats, galvoja jis. Vargonininkas lipa laiptais, pasiekia balkoną, atsistoja prie turėklų ir žegnojasi, prakaito lašeliai spindi jo smilkiniuose. Aš esu Viešpats, nes nekūriau žmogaus, kuris darys bloga. Lauke sūkuriuoja karštis, rėkauja vaikai, daugybė aukštakulnių kaukši į šaligatvius. Vargonininkas prisėda ant suolelio, ir išsiveržia aštriabriaunė melodija. Jei aš esu Viešpats, muzika neataidės. Laikrodžio sekundinė rodyklė ilgai stovi vietoje, garsai atsimuša į aukštas sienas. Jei aš esu Viešpats, muzika neataidės. Bangos skrieja, apsisuka, grįžta. Ta muzika, ta muzika, aš suklydau, Viešpatie, aš nusidėjau, išgelbėk mane. Tik Tu žinai, kaip sunku būti Viešpačiu. Jo pirštuose tvinksi kraujas, oda įsitempia. Aš esu Viešpats, ir Tu esi Viešpats, galvoja jis. Mes broliai. Mes turėjome tą pačią motiną, ji paskendo savo akyse, tos akys kaip du tvenkiniai kaimo gale, pilni purvo, ten veisiasi žuvys, jos kanda. Jei Tu būtum Viešpats, neleistum žuvims įkasti motinai. Siūlas išsiskiria ir susiglaudžia, siūlas rausvas lyg debesys rytą. Jis bijo žuvų, nes jų nepažįsta. Žuvys keistos. Jų akys ne kaip vanduo, ne kaip purvas ar tvenkiniai, jų akys lyg vištų. Jis prisimena vištas, jos tupėdavo ant laktų ir kapodavo jam galvą kietais snapais, nes tarp plaukų buvo likę grūdų, motina kartodavo, kad jo plaukai kaip kviečiai, bet jis augo mieste, čia nebuvo kviečių, tik grūdai. Jis nežinojo, kokie jo plaukai. Mano Viešpatie, pagauk man žuvį, ir aš nebijosiu. Žuvies žiaunomis slysta oras, jis glitus ir šlapias. Tu sukūrei šlapią orą, o aš sausą, Viešpatie. Žemėje nebebus vandens, Žemėje nebebus žuvų, Žemėje nebebus tirpiklio, Žemėje nebebus nuodų. Jo akys susiranda stikliuką, pro kurį matosi žydras dangus. Tai tik iliuzija, galvoja jis, juoduma niekada nesibaigia, ji viską sugeria, aš bijau nakties, aš bijau žvaigždžių, aš bijau vandens, aš bijau purvo. Viešpatie, tu dažnai klysti, ir Tavo vaikai susitepa savo baltus sijonus, atbrizga jų apačios, siūlai tampa rausvi, jie daug kalba. Aš nekaltinu Tavęs, nes Tu mano brolis. Lūpos žiojasi, siūlai plyšta, sugeria orą. Jis bijo, kad oras ištirps, ir jį pasiglemš žuvys. Viešpatie, man baisu, aš virstu žuvimi, atleisk man, išgelbėk mane. Tu esi dvikvapis, nes Tu turi vieną širdį, kuri padalinta trims. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, šnypščia senė. Jis negali būti žuvis, nes jis viską atsimena. Laura įsikibo į parankę ir lipo laiptais, mažais žingsneliais, ji nežinojo, kad eina pas Viešpatį, atleisk jai. Išgelbėk mane, broli, pagauk man žuvį, ir aš nebebijosiu, nes mano atmintis išnyks. Ištiesk rankas, Viešpatie, ir aš pas tave atbėgsiu. Aš esu Viešpats, ir Tu esi Viešpats, atleiskime vienas kitam. Aš bijau šitos senės, jos lūpos kaip siūlai, atleisk man, aš nusidėjau.
  Jis paima šiltą ranką į savo drėgną delną, ir žegnojasi, nes jis su Viešpačiu, ir žegnoja senę, nes jis yra Viešpats. Jis užsimerkia, ir senė išnyksta, ir išnyksta bokštai ir bažnyčios, išnyksta tvenkiniai ir purvas. Jis jaučia, kad jo rankos atšalo. Atleisk man, Viešpatie, aš nežinau, ką darau. Jo rūbas dingo, ir gleivėta oda padengė kūną. Ar čia tu žiopčioji, Viešpatie? Atleisk man, nes aš bijau. Jis bando eiti, ir supranta, kad plaukia. Jis pavirto žuvimi. Aš pavirtau žuvimi! Broli, padėk suprast, kas esu. Jis plaukia, ir mato daug žuvų, jos visos traukiasi, nes dabar jis yra Viešpats. Apglėbk mane, broli. Jis mato didelę žuvį, ji balta kaip moterų sijonai, ir jis žino, kad tai Viešpats, nes žuvis praskečia pelekus. Atleisk man, aš nežinau, kas esu. Padėk man suprasti. Žuvys plaukia artyn, jos susiliečia pelekais ir virsta vandeniu. Jis nori kalbėti, bet nežino kaip. Jis nebijo, nes jis buvo žuvimi, ir jo atmintis išnyko. Jis bando rasti save, bet jo tiek daug, ir jis baisesnis už žuvis.
- Viešpats su tavimi, - sako jam brolis. Ir jiedu išnyksta.