Kai tave supa vandenys – čia stovi mažas miestelis, iš kurio nebeliko kelių. Vaikai, nusileidę nuo aukštumoje stovinčios parduotuvėlės, mėto į vandenį neišdžiūvusius kvitus, brenda dar į šalčiu geliantį kovo vandenį, bandydami išgriebti blizgantį akmenuką, ir kvatojasi. Į mokyklą negalima – autobuso stotelė liko už marių, už vandenynų, visų Poseidono žemių kartu sudėjus. Vaikai atsitupia ir užgniaužę kvapą spokso į gilumą – kažkas suraibuliavo, juodas ir baugus, gal banginio šonas. Vyriausiasis apsižvalgo – prieš mėnesį tai tebuvo maža, baili balutė, kuri kas dieną rijo žvyrkelį, traškindama tirpstantį sniegą ir ledą, ir atėjus pavasariui išsiliejo į baisiausias marias, prieš kurias net tėčiai nuleisdavo pečius. Buvo skambinta, kviesta, prašyta, rėkta – tokie tie tėčiai, tokia ta valdžia. Neatvažiuos. Susimąstęs vyresnėlis užsigula ant išlinkusios plokštės, sugraibo dumble pagalį ir, pasistūmęs koja, įšliuožia į balą. Vanduo siūbuoja, pinasi žolės, čirpsi tolyje vieversiai, vaikai mėto grumstus – jie pliumpsi šalimais, sprogdindami vandenyje mažas, išgraužtas duobutes, kurios išnyksta vos spėjus į jas užmesti akį. Pagalys neberemia žemės, mala vandenį, vaikigalis apsižvalgo – įplaukė į šalia žvyrkelio esančią pelkę, kuri pavasariais ir išspjaudavo tą mažą, viską ryjančią balutę. Neišsigąsta – užsigula plokštę, paneria rankas į tamsią purvynę, vienas, du, trys mostai ir užčiupia dumblą, iš po pažasties išsitraukęs pagalį vėl išlaviruoja į žvyrkelį. Garlaivis trinkteli į plytą – vaikigalis pašoka nuo permirkusios plokštės, o mėlio striukė varva juoduliais. Jam tai nė motais, jis pasiekė kitą krantą, pažadėtąją žemę, – čia snieguolės žydi, pravažiuoja autobusas, supypina, kai jis sėdasi ant suolelio pailsėti. Ak, tie tėčiai, galvoja vaikigalis, jeigu tik jie mažiau skambintų telefonais, pasiimtų lentas ir pagalius, o aš galėčiau būti vedlys, užkariautume žvyrkelį ir pelkę, ir marias, ir sumedžiotume banginį, ir... O merginos stovėtų miestelio krante švariom, melsvom striukelėm, modamos nosinaitėm. Vaikigalis laimingas šypso, skina snieguoles ir tvarkingom krūvelėm kiša į permirkusios striukės kišenes. Vėl pypteli autobusas, bet jau berniuko nugarai – jis guli ant įmirkusios plokštės ir iriasi į miestelį. Dabar nebesvajoja, nebeišklysta iš kelio ir, galop išlipęs ant kranto, giriasi, kad į pelkę jį nuviliojo banginis, o autobuso vairuotojas ne tik papypino, bet ir mostelėjo ranka, o moterys, miesto poniutės raudo ir siuntė jam oro bučinius. Miestelio mergaitės, melsvom striukelėm, tiesa, be nosinaičių, pyksta ant vaikigalio, bet lygiai taip pat nurausta, kai jis iš kišenių ima traukti iki mėlynumo sulamdytas snieguoles ir visas apdalina. Jos taip skaniai kvepia... Karžygys parlydimas namo ir tėvų karo šūksniai, išvydus permirkusį vaiką, likusių už durų sutinkami su liūdesiu – vyresnėlio rytoj nebeišleis į lauką, vis tiek į mokyklą nereikia eiti, o dabar teks gerti kmynų arbatą, matuotis temperatūrą ir klausytis skundų dėl sugadintų drabužių.
Rytą vaikų tėvai susiruošia prie marių - kas nešasi lentą, kas tempia karutį plytgalių ar akmenų. Bala ima trauktis, slėptis po žvyrkeliu, baimingai žvilgčiodama į piktai nusiteikusius žmones, kartu į nežinią nusineša ir visą banginį, nepalikdama nė kaulelio ar žvilgančios odos lopo, – tai supykdo vaikus, juolab kad ir snieguolės, kurias dabar per penkias minutes gali pasiekti, nekvepia taip, kaip vakar. Motinos atima iš vaikų sulamdytus stiebelius nupešiotais žiedeliais ir išmeta į pelkę – paslapčia taip pat kvėptelėjusios ir nusivylusios. Artinasi vakaras, dabar kelias sausutėlis, jo neužsems vandenys dar kelis pavasarius, tėvai spaudžia vienas kitam rankas, plekšnoja per pečius – gerai padirbėta, seniai nebuvom taip susiėję, per tavo vaiko krikštynas, sakai, jau išvažiavo studijuot? Visi vėl susigėsta, užsimetę vaikus ant kuprų dūlina į namus, verdasi arbatą, tepa ant duonos pirma sviestą, tada ploną sluoksnelį uogienės. Motinos į skardinius dubenėlius pamerkia pupas rytojaus sriubai, o tėvai dirbtuvėse kabina plaktukus ir į dėžutes nuo kavos beria vinis, kurių ryte neprireikė, – ir liūdnai, liūdnai dūsauja.
Kažkas taip pat dūsauja viduryje žvyrkelio. Galbūt tai balutė, užkrauta dešimtimis plytų ir lentų patalų? Jos balso niekas negirdėtų – dūsauja vaikigalis, apsivilkęs viena pižama, basomis įsispyręs į žieminius senelio batus, apsisiautęs mirkti padėtą striukelę. Marios dingo, jis tuo įsitikina – keliolika kartų bėga pirmyn ir atgal, nuo miestelio iki autobusų stotelės. Galiausiai čia sustoja, prisirauna snieguolių – jos švyti net tamsoje – ir nuleidęs galvą kopia atgal miestelio link. Vėl atsidūsėjimas, šįkart ne jo, ir jis pastebi minkštą, vis dar permirkusį plokštės galiuką, įkištą viduryje žvyrkelio, tarp plytgalių ir dratų. Ištraukia, nupurto – beveik visa plokštė, štai čia ir pagalys, ir atsidūsėjimai vis garsėja – sklinda iš ten, iš pelkės gilumos, ir berniukui vis didėja įtarimas, kad dūsauja ne kas kitas, o visų užmirštas banginis. Jis nuleidžia plokštę į vandenį, pats lėtai ant jos užšliuožia ir iriasi, iriasi į vandenyną – marios išdžiūvo, bet marių krantuose nebūna uostų, o vandenynas jų turi šimtus, ten laukia merginos ir miesto poniutės, įsisiautusios į melsvas, švarias striukeles, ir moja - - -
Tamsus vanduo, šnara meldai, aplink blizgantį banginio šoną pasklinda šimtai snieguolių – jos apkloja vandens gyvūną, šviečia net iš toli – galbūt ryte jį pirmas pastebės autobusas, pyptels, vairuotojas mostels ranka ir sustos, o miesto poniutės įsikniaubs į baltas nosinaites. Vaikai užuos snieguoles stipriau nei kada nors – kvepės cukrum, sniegu ir naktim -  ir jų grumstai netils, jie mėtys juos eidami į mokyklą į tą tylų vandens padarą, blizgiašonį gyvūną, tyliai dūsaujantį po plytgalių patalais.