Kartais gatvėje pakvipdavo šviežiu pienu – tą kvapą galėjai vos justi, jis buvo salsvas ir neįkyrus. O paskui jį, nuo jo aprasojusias sienas ir slidų grindinį pasirodydavo vaikinas, tempiantis girgždantį, išklebusį karutį. Net persilenkus per langą negalėdavau įžvelgti, kas jame baltuoja – žiemą tai atrodydavo lyg baltas, purus sniegas, o vasarą šnypšdavo ir sproginėdavo lyg didžiulė pieno puta. Vaikinas tempdavo karutį įsiręžęs, tegalėdavai matyti jo pertemptą į priekį, nuo drėgmės blizgų kaklą ir sulipusias juodus plaukus. Aš netroškau su juo susipažinti – grindinyje jis buvo karučiu išrėžęs takelį, lyg vaikščiotų čia amžių amžius, ir mane tai baugino. Ir nors nesugebėdavau prisiminti jo iš anksčiau, žinojau, kad vaikystėje taip pat esu uodusi šį salsvą kvapą ir bėgusi šio girgždesio link, dar iš kažkur ataidėdavo skardinių puodelių barškenimas. Pavadinau vaikiną Pieno Puta.
Bet mano draugai – aš taip vadinau pažįstamus, kurie be priežasties susirinkdavo į mano kambarį vakarais palošti kortomis ir išgerti kavos, – jo nemėgo. Kažkas sakė jį matęs dirbant netolimoje skurdžių valgykloje sriubų pilstytoju.
- Niekam daugiau jis ir netikęs, srėbalų karalius, - kiti pritardavo, bet aš purtydavau galvą.
- Jis nekvepia pridegusiom bulvėm. Juk žinote, kaip kvepia pienas, – žemuogėm, dobilais ir..., - man visada pristigdavo žodžių.
- Medumi, žole ir riešutais, šienu, žeme ir medžiu! – kiti vardydavo, kad įpilčiau jiems daugiau kavos, bet nei vienas iš jų žodžių netiko.
Vaikiną jie praminė Srėbalu ir nuolat šaipydavosi, jam vežantis girgždantį karutį pro šalį. Bet vieną vakarą atsitiko blogiausia – kažkuris iš maniškių persilenkė per langą ir jam šūktelėjo:
- Ei, Srėbale, sumesk su mumis porą partijų!
Ir vaikinas nieko nesakydamas sutiko – paliko karutį, pilną linguojančios šnypščiančios masės, ir užlėkė laiptais pas mus. Menkai šyptelėjęs balsvom lūpom, perėmė kaladę ir ėmė ją maišyt.
- Srėbale, gal norėtum ir mūsų skystimėlio? – vienas mostelėjo man, kad įpilčiau drumzlėtos kavos. – O gal jau savojo šiandien užtektinai prisiragavai?
Vaikinas menkai šyptelėjo, liūdnai kratydamas juodus, sulipusius plaukus:
- Ne, šiandien dar nieko negėriau. Labai norėčiau puodelio.
- Turėsi užsidirbti, Srėbale. Nagi, maišyk, maišyk, pirštus juk turi? Gal ir kavos, ir obuolių atsiras.
Vaikinas dėkingas linktelėjo, o man vis labiau ėmė spausti gerklę.
Artėjo prieblanda. Aš sėdėjau arčiausiai lango ir vis mestelėdavau žvilgsnį į karutį. Puta šnypšdama vis skystėjo, galiausiai virto pienu ir patvino gatvėje, o iš namų išbėgę senelės su anūkais braidė užsemtame skersgatvyje ir skardiniais puodeliais jį sėmė: mažesni, išpūtę žandelius, vietoje jį gėrė, springdami ir šlapindami marškinius, o kiek vyresni godžiai pylė vis dar putojančią baltumą į raštuotus bidonėlius.
Papurčiau galvą ir vėl ėmiau stebėti vaikiną. Mes jau nebežaidėm – dabar jis rodė pokštus ir visi sulaikę kvėpavimą stebėjo, kaip mikliai dirba jo rankos, – kortos slyste slydo tarp jo pirštų, tarsi jis jų būtų turėjęs ne dešimtį, o mažiausiai po septynetą ant kiekvienos rankos. Bet akis dar labiau traukė pačios plaštakos – nesudiržusios, be smulkių raukšlelių ir tikrai ne persidirbusio žmogaus, bet vis tiek plaštakų viršuje nuo menkiausio judesio išsišokdavo gyslos, tarsi oda tebūtų buvusi paprasčiausias sviestinis popierius, aptraukęs du pulsuojančius padarėlius.
- Ir tada, - Srėbalas pasakojo istoriją apie valgyklos vedėją, - jis ją užsipuolė ir mes, įbauginti, turėjom pripilti dešimt plastikinių maišelių sriubos.
Visi kvatojo – stebėjau blizgančias draugų akis ir kaip jos ryte rijo Srėbalą.
- Tu, - atsistojo tas, vakar jį pro langą pašaukęs, - vyruti, kad mes būtume žinoję! Jūs pažiūrėkit į jį, pažiūrėkit - argi ne mielas mūsų Srėbalas? Esi linksmiausias žmogus mieste, sakau tau! Tik atsisuku – šypsosi.
- Srėbalėlis mūsų, šypsenėlė, - aikčiojo merginos. Tylomis lanksčiau savo kortų kampučius, nesuvokdama, ką jie kalba – kaskart, mus prajuokinęs iki dusulingo kvatojimo, jis pats šyptelėjęs nurimdavo po akimirkos, tarsi nieko nebūtų juokinga. Jis šypsojosi iš visų mūsų mažiausiai – balsvos lūpos, suspaustos balsvos lūpos užspausdavo juoką.
Atėjo rytas, mes baigėm išgramdyti ir suryti kavos tirščius, kurių užpilti dešimtą kartą nebeturėjau nei vandens, nei valios, ir ėmėm krimsti paskutinius obuolius, išmėtytus puvinio ir pelėsių. Kaip jis triauškė obuolius – vieną po kito – žiūrėk, pasiima vieną į delną, suspaudžia ir telieka sėkliukės, kurias čia pat susiberia į burną. Visi jam paploja ir dar vieną ridena, dar, kol obuolių nebelieka.
- Rytas, - jis atsistojo ir pasirąžė.
- Neišeik, neišeik, neišeik, - kažkuri iš merginų parklupusi laikė jį per kelius, murmėdama sau po nosim.
- Paskutinį kartą, - vaikinas šyptelėjo – tik balsvom lūpom, nerodydamas dantų – maišydamas kortas ir mikliai jas sukdamas tarp pirštų, - man jau tikrai reikia eiti. Nenuleiskit akių, tai geriausias pokštas, kurį moku.
Prisimerkiau – saulė, vos patekėjusi, atsimušė į stogus ir gatvėje kažkas tarkštelėjo – tai vėjas rito skardinį puodelį, ir, vos jam trinktelėjus į sausutėlį grindinio akmenį, gėlytės, išpieštos priekyje, pabiro. Žvilgtelėjau į karutį - jis buvo tuščias, šonuose bolavo tik nežymios sudžiūvusių putų atbraizgėlės.
Atsisukau. Mano draugai buvo suvirtę kuris sau, nuo miego trūkčiojančiomis riebiomis viršutinėmis lūpomis ir ausimis, vienam nutįso seilė, o kitas kaukštelėjo dantimis į grindis. Tik vienintelis Srėbalas – be manęs – nemiegojo, ir pirštu, eidamas nuo vieno gulinčio prie kito, piešė jiems smilkiniuose kryželius.
- Aš nemiegu, - liūdnai papurčiau galvą, kai jis siekė pirštu mano kaktos, ir vaikinas susiraukęs atsitraukė.
- Tai pats paprasčiausias pokštas, kurį moku. Bet nebegaliu tau jo rodyt.
- Ir tu juos, - vienas nuo draugų, atsirėmęs į sieną, slystelėjo, ir jo galva atsirėmė man į petį. Jo plaukai kvepėjo pienu. – Paprasčiausiai pasiimsi?
Jis linktelėjo galvą.
- Gaila, kad negaliu tavęs pažymėti. Tu pažinai mane iš karto, tiesa?
- Žinau, kad tu ne Srėbalas, tu nepilstai sriubų vargšų valgykloje. Tu vaikštai vakarais po kiemus jau taip ilgai, kad įrėžei vėžes grindinyje. Taip vaikščiojai ir mano vaikystės gatvėj, nes kvepi taip, kaip kvepėjo mano vaikiški drabužiai ir žaislai, todėl aš jau tada tave praminiau Pieno Puta, bet laikui einant užmiršau. Paprasčiausiai.
- Man gaila, - jis pakreipė galvą ant šono ir šiek tiek prasivėrė jo lūpos. Žybtelėjo balčiausi dantys – visi iki vieno pieniniai. – Man labai gaila, bet laisvalaikiu aš dirbu ir valgykloje.
Prieš mane draugų kojos ėmė korėti ir virsti puta – neliko ir rankų, galvų, kol galiausiai šnypčianti baltuma susiliejo į vieną ir išvirto pro langą, palikdama blizgančią šliūžę.
- Ar visuomet pakanka kortų pokštų?
Jis papurtė galvą.
- Aš ateisiu pas tave kitaip. Ne dabar – turės praeiti pakankamai laiko, kad pamirštum.
Jis priėjo prie lango. Labiau nei nuo mirusiųjų, nuo jo sklido žemuogių ir dobilų kvapas, žemės, medžio, šieno ir...
Karutis apačioje buvo pilnas. Jis pulsavo linguojančia mase, kuri šnypštė ir sproginėjo.
- Manęs laukia dar daug gatvių.
Aš tylėjau.
- Žinai, žmonės kas dieną laukia pieno. Jie be jo negali – net nežinau kodėl.  Mane net persekioja – gal neprisimeni, kaip pati bėgdavai paskui mane klykaudama? Aš būčiau sudraskytas vien tik dėl šlakelio pieno. Dievaži, tik dėl šlakelio. Bet taip turi būti.
- Dar, - aš jį truktelėjau už rankovės, ir jis pasilenkė prie pat manęs, jo juodi plaukai ėmė kristi man į akis. – Kodėl tu taip šypsaisi?
- Kaip taip? – jis susimąstęs atsitiesė, bet netyčiom brūkštelėjo delnu man per plaukus ir pusė jų nubyrėjo baltom drumzlėm. – Galbūt suvoktum, jei sugebėtum išskirti tą paskutinįjį kvapą.
Jis persisvėrė per langą ir pastebėjau, kad jo kaklas tebeblizga juosva drėgme.
- Bet aš nenorėčiau. Nes kitąkart vėl atpažintum mane.
Ir jis murktelėjo į lauką, karutis džergžtelėjo ir, man pasilenkus prie lango, jis jau ėjo tolyje, stumdamas baltą, šnypščiančią mano draugų visumą. Jį vijosi berniukas su skardiniu puodeliu, kažką šaukdamas, galbūt jo šeimai vakar neužteko pieno, bet galiausiai pavargęs vėl grįžo ir atsirėmė į mano namo sieną.
Stebiu berniuką: kažką užuodęs, jis pakelia į mano langą godžias akis, ir, kol aš uždarau langines, girdžiu cypavimą ir nagais draskomą  sieną.
- Iš to tave ir atpažinsiu, - atmetu atgal apsvilusius plaukus, kvepiančius pienu. – Iš žemuogių, dobilų ir žmonių kvapo.