Apačioje, gatvėje, ūžia mašinos, o balkonas linguoja, mėto mergaitę į visas puses, kaip jis čia ir laikosi – mergaitė mačiusi, kaip stipriausi senelės šalikai išsiardydavo. Kaip ir šitas, kur apvyniotas apie kaklą, – karo siūlas, ilgas, žalias ir kiekvieną dieną vis runda nuo purvo. Nes kai mama išeina į darbą, mergaitė sėlina į virtuvę, ilgai baltu, aprūdijusiu raktu rakina duris ir galiausiai įsmunka į kėdėmis apkrautą balkoną, kiekvienąsyk nuversdama mažiausiai vieną pelargonijos vazonėlį. Ant kėdžių pilna dešimtmečiais sluoksniuotų šiaudinių kepuraičių, gvazdikų sėklų paketėlių ir senų laikraščių - kažkada visa tai buvo reikalinga; iš senoviško palto kišenės išbyra sudžiūvusio atlaidų saldainio smiltelės. Mergaitė gulasi ant žemės ir nagučiais atplėšia apskaldytą plytelę – seniai, seniai, kai ji su mama ir tėčiu dar gyveno kaime, ne, dar seniau, juk pasakojo senelis, balkonas buvo neįstiklintas, močiutė čia loveliuose augino tulpes, raudonas su žaliais stiebeliais, o šalia stovėjo geležinis staliukas (dabar užkrautas svogūnų lukštenų dėže), prie jo senelis pavasario rytais gerdavo kavą ir skaitydavo laikraščius. Po plytelėm buvo išlikę trupinėlis žemės – sausos, bekvapės, net pakramčius nieko negalėtum pajusti, bet mergaitė pareigingai kiekvieną surinktą saujelę pildavo į popierinį maišelį ir, prieš mamai pareinant, slėpdavo po lova. Ši plytelė buvo paskutinė, visą balkoną lyg kurmis buvo išraususi, kur ne kur ant gulėjo laikraščių skiautės ir vazonėlių duženos. Gerai bent, kad mama į balkoną niekada neidavo, jie tebuvo čia atsikraustę rudenį, o atšilus bus matyt.
Po šia plytele beveik nebuvo žemės – balsvos drožlės, mergaitė pagremžė nagais, bet po dulkėm užčiuopė tik cementą. Lyžtelėjo delnus – jie buvo saldūs, drožlės kvepėjo cukrum ir  šaukštelio koteliu, kai namuose, kaime, griebdavai skystą medų ir jo atsirasdavo daugiau drabužių klostėse, kišenėse ir plaukuose nei pačiam šaukštelyje. Mama šypsodamasi šlapiu virtuviniu rankšluosčiu nušveisdavo lipnumą nuo skruostų, o iš lauko užbėgęs tėvas agurko pusele perbraukdavo mergaitei per kaktą, kvatodamas palinguodavo galvą, kad dar trūksta saldumo, ir išbėgdavo toliau dirbti. Kažkas trinktelėjo viršuje  – mergaitė pašoko, skaudžiai suduodama galva į kėdę ir žvilgtelėjo pro balkono duris. Ten nieko nebuvo. Už tai šalimais kažkas sėdėjo ant geležinio statelio, numetęs svogūnų lukštų dėžę ant grindų ir sukryžiavęs kojas. Mergaitė nepažino jo - tai buvo ištįsęs vaikinas, gelsvais, kaklą siekiančiais plaukais, ant pečių užsimetęs vieną iš lapių kailių ir abejingai žvelgiantis žemyn, į judrią gatvę.
- Ar tu nebijai, - jis sušnabždėjo, - kad vieną dieną balkonas ims ir nukris?
- Taip nebūna, - ji guktelėjo ir atsitraukė į tolimiausią balkono kampą. Kažką užkliudė kojomis – tai buvo jos žemių maišelis, jis parvirto ir sauja žemių išsisklaidė ant baltų drožlių.
- Maniškis nukrito, - vaikinas lėtai pasukiojo kaklą ir jis girgžtelėjo. – Iš ten, - mostelėjo į lubas. Pro stiklą skriejo debesys, supjaustyti lėktuvų. – Kodėl manai, kad taip nebūna?
- Nes čia mano senelės balkonas. Gal jis ir pairs, bet kad taip nutrūktų... Be to, čia ir vazonėliai, ir kailiai, ir laikraščiai, ir senelio stalelis, ir svogūnų lukštai... Kaip jie gali nutrūkti?
- Ir tavo žemių maišelis. Jis sveria sunkiausiai, - vaikinas lėtai pakėlė ranką ir ištiesė jai. – Gal galėtum... man jį parodyt?
- Ne-e, - mergaitė susigūžė, bet nejučiom sugraibė maišelį ir įspraudė į baltą, ilgais pirštais plaštaką.
- Koks lengvas. Nežinai, iš kur tos baltos drožlės?
Ji papurtė galvą. Vaikinas laisva ranka nusibraukė juoduliu sulipusius plaukus, atidengdamas praskeltą kaktą, paseilino pirštus ir lyžtelėjo žemių.
- Kaip tada, - tyliai murmtelėjo ir toliau skanavo smiltis, dabar semdamas saujom ir berdamas tiesiai į gerklę. Žemės tarp jo dantų traškėjo, tarsi būtų smulkūs kauliukai.
- Ką tu darai, -sušuko mergaitė, puldama prie jo - ką tu darai! Čia mano žemės, aš ketinau...
- Ar žinai, kaip dreba pasaulis, kai byra sienos? – vaikinas atsisuko į ją ir nusišypsojo žemėtais, juodais dantimis. – Kaip durys išvirsta, ir pro jas neįmanoma išeiti, kad ir kiek belstum? Kai vaikai  balkonuose krenta, va taip, kaip aš, ir mamos jų neberanda?
Mergaitė išbalusi traukėsi atitupsta, kol nugara atsitrenkė į kėdę. Vaikinas iš po staliuko išsitraukė vieną pelargonijos vazonėlį, ranka atsainiai pateliūskavo jį ir pakvipo kava. Jis nugėrė tris didelius gurkšnius, su šypsena stebėdamas po kėde lendančią mergaitę, o akmeniniai pelargonijos žiedai ir nudžiūvę stiebeliai krito ant plytelių ir skambėdami riedėjo jos link.
- Kai iš tavęs lieka tik baltos drožlės? – jis nusišluostė lūpas, kavos tirščius supylė į mergaitės maišelį, atsistojo ir pradarė langą. - Saldokos, kiek primenančios medų, nors niekada neturėjai namų kaime? Sako, mamos geriausiai žino, koks jų skonis, - jis skaudžiai šyptelėjo, išsitraukė iš skraito puokštę raudonų tulpių ir su maišeliu mestelėjo mergaitei. – Čia žemės, kurias pats kažkada rinkau Velykoms iš po plytelių. Aš vis dar laukiu savo mamos, kad atidarytų mano balkono duris, - ir šoko tiesiai pro langą.
Mergaitė klyktelėjo ir ištiesė rankas. Geltonplaukio nebebuvo, jis turbūt jau tysojo ten, gatvėje, bet mašinos tebeūžė, šūkčiojo laikraščių pardavėjas. Kažkas rakino buto duris – mergaitė įsikniaubė į pavasariu kvepiančias gėles, o maišelį prispaudė prie krūtinės. Jis buvo minkštas. Pro miegus dar žvilgtelėjo vidun – maišelis buvo pilnas puikiausios, šviežiausios žemės, nubertos prisirpusiom žemuogėm.
---
Motina šypsojo - mergaitė užsilipusi ant palangės lėtai kėlė nuo jos lėkštutę sudygusių avižų ir atsargiai nešė į stalą. Buvo Velykų rytas, ąsotyje mirko puokštė tulpių, o mergaitė nenustojo juoktis – gal ir pripras čia, mieste, tarp šitų sudūlėjusių daiktų, svetimų sienų ir triukšmo. Prisiminė išgąstį, kai rado ją gulinčią be sąmonės po krūva skudurų, kailių ir duženų – teko plauti skrandį, užtat prisiekė sau, kad pirmiausia ką padarys – sutvarkys balkoną, išvalys visą tą šlamštą, sudaigins tulpių, kaip kadais jos motina, kad mergaitė turėtų kur žaisti. Ji linkusi prie žemės – su liūdesiu motina nužvelgė vaiką ir vėl šyptelėjo, nors niekaip negalėjo įminti mįslės, iš kur ji tą Verbų sekmadienį gavo puokštę gėlių ir maišelį žemių, kurias vis kišo motinai gulėdama lovytėje:
- Čia avižoms mama, mes jas rinkom avižoms.
Ji linkusi prie žemės, vėl pagalvojo motina, bet ranka labiau prispaudė kišenę – ten gulėjo ilgas, aprūdijęs balkono raktas.