Tie žmonės. Negi jų nematei? Jų akys tuščios. Vienintelis dalykas, apie kurį jie gali galvoti, kaip neparduoti savęs per pigiai, kaip gauti tiek, kiek tik įmanoma už kiekvieną emocinį judesį (iš A. Tarkovskio filmo „Stalkeris“, paremto istorija „Pakelės piknikas“).

        Atėjo naktis. Tu apsivilkai ramunėlėmis siuvinėtus naktinius marškinius arba languotą pižamą, atsigulei į lovą ir apmąstei savo dieną. Atspėjau? Gal nepataikiau apibūdinti apdaro arba paros laiko, bet nemeluok – tu apmąstei savo dieną. Kaip ir visas kitas. Parėjęs iš baro, tu brūkštelėjai į galvoje tūnančią užrašų knygelę vardus tų, su kuriais blevyzgojai apie gamtą ir Jono plaukus, po darbo dienos tavo dokumentai atgulė ne tik į lentyną, bet ir į tą jaukią kertę smegenyse pavadinimu „nuveikiau“. Ką jau kalbėti apie gerus darbus – tu pamirši vardą ir veidą bobutės, kuriai užleidai vietą autobuse, bet net per ateinančias Velykas šnabždėdamas į klausyklos langelį ar girto Staskos ausį savo nuodėmes tu save paguosi šio kilnaus ir mielaširdiško darbelio prisiminimu: „Ne toks jau aš ir blogas“. Gal tu prokuroras? Na, tada tikriausiai pasigirsi, kad kandaus žodžio nenaudėliui nepagailėjai. O gal poetas? Tuomet pripažinkime, tavo eilėraščiuose klišės nesimėto. Visi mes žinome savo vertę: Antanas draugauja tik su universitetų studentais, Lionginas be šimto litų už dienos darbą namo statyti neis, o Zofija savo paveiksluose vaizduoja tik abstrakčias formas. Teisingas savęs suvokimas yra bilietas į šaunuolio gyvenimą – ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj, negirk dienos be vakaro ir t. t. Tačiau užvis svarbiausia: neparduok savęs per pigiai. Ne tik finansine prasme. Nešvaistyk laiko beprasmiškai svajodamas, nedaryk nepastebimų žygdarbių – nesielk kaip kaimo kvailys. Toks mūsų visuomenės šūkis. Kiek giliau save analizuoti linkę žmonės mėgaujasi mintimi: „Kaip gauti tiek, kiek tik įmanoma, už kiekvieną emocinį judesį“. Jei susapnavai keistą sapną – paskaityk šio mėnesio žurnalo „Būrėja“ numerį, jis aptaria tavo atvejį. Į galvą šovė išganinga mintis – bėk, papasakok apie tai kitiems, paširdžiuose dilgtelėjo nepažintas jausmas – tau reikalinga psichologo arba kunigo pagalba, „mažu kas blogo gali nutikt“. Žmogus jaučia nenumaldomą poreikį įprasminti ir užregistruoti kiekvieną gyvenimo sekundę – išgręžti visą turimą laiką ir neleisti nė lašeliui nutekėti. Tiesa, yra ir tokių, kurie draugauja tik su fabriko darbuotojais, skaito tik bulvarinius laikraščius ir nuolat šneka kvailystes. Ne, jis ne kitoks nei tu – jis tiesiog parsiduoda pigiau. Bet tu, kuris bandai tobulėti, kyli aukščiau nei dauguma ir kaip vienas iš „Stalkerio“ herojų lendi į zoną, vadinamą dvasiniu pasauliu, ar tu neparsiduodi? Brangiai, žinoma, labai brangiai, žinoma, ne pinigais, žinoma...
          Ką reiškia parsiduoti? Leiskite, priminsiu keletą prekybos formų: darai veiksmą, fizinį arba protinį, už tai gauni pinigų; darai veiksmą, fizinį arba protinį, už tai įgyji garbės (pvz., tau ploja) arba pripažinimo (pvz., tavimi žavisi), tu kalbi, o kažkas išsižiojęs tavęs klauso, tu mąstai, o tavo racionali sąmonė jau žada, kad tai sėkla, iš kurios dygs puikus žodis ar veiksmas. Kuo toliau gyveni, tuo geriau suvoki šių dalykų vertę. Galų gale su gailesčiu atsimeni tuos laikus, kai visą dieną statydavai pilį smėliadėžėje, paskui ją sugriaudavai, o grįžęs namo ieškodavai naujo žaislo, nė nepapasakojęs mamai, kiek bokštų turėjo tavoji pilis. Italų psichologė Marija Montesori aprašinėjo, kaip vaikas darželyje keliasdešimt kartų iš eilės deda figūrėlę į skylutę, paskui ją išima ir vėl kartoja tą patį. Koks rezultatas? Kokia prasmė? Neilgai trukus jis išmoks įjungti skalbimo mašiną ir mikrobangų krosnelę, atras trumpiausią kelią iš mokyklos ir gaus diplomą mokslo metų pabaigoje už gerus pažymius. Įsuksime mažąjį į veiksmų ir atoveiksmių mašiną ir ramiai žiūrėsime, kaip jis išmoks spekuliuoti savo būtimi it Aleksoto turgaus prekeivis Albaniškais megztiniais.
            O kas liks neįsuktas? „Stalkeris“ – sėlintojas (iš anglų kalbos stalk – sėlinti) – Dievo kvailelis – jis yra pakankamai vertingas, kad netarnautų niekam – net ir savo egoizmui. Mes per daug darome, per daug pasiekiame. Neužtenka paskaityti Bibliją ar nueiti į bažnyčią, kad suvoktum dvasinį pasaulį. Neužtenka paaukoti pinigų ar nusišypsoti priešui, kad taptum geru žmogumi. Svarbiausia nepamiršti to Stalkerio, kurį kiekvienas turime savyje. Kas jis? Pats mažiausiasis, tas kuris pirkimo ir pardavimo pasaulyje tragiškai nepritapo. Tikriausiai jį daugel kartų metė iš mokyklų, universitetų, ofisų, jis paliko ne vienus namus. Galiausiai neapsikentęs tu su draugais ir giminiečiais nukryžiavai jį padorumo dėlei ant kalvelės. Stalkeris prašo liautis mąsčius, liautis veikus ir lįsti į nepažįstamas nei kūnui, nei protui plotmes – gal melstis, gal žiūrėti į gėlės stiebą, o gal sustabdyti gatvėje rūką. Tačiau sustabdęs rūką tu pašiurpai nuo išniekintų autobusų stotelės stendų ir savo drąsos trupėjimo. Tada apsišarvavai logika, laiku ir vieta, veiksmu ir atoveiksmiu savo kasdienybėje, mene, moksle. Pradėjai rūpintis, kaip daugiau uždirbti, gudriau pakalbėti ar smarkiau pasilinksminti. Tavo vertė vis kilo proporcingai siaurėjant ir vis labiau tavo laisvę spaudžiant susikurtam reglamentų ir asmeninių taisyklių ratui. Dabar  reikalauji iš savęs priimtinų dalykų ir vis rečiau paklausiame: kas aš? kur aš einu? kodėl? Klausiame, žinoma, praktiškai ir ūkiškai: kas man iš šito? ką gausiu taip besielgdamas? o kas toliau? Tačiau vengiam žvelgti giliau – į tą vėjų košiamą slėnį, kur tarp nudžiūvusių kupstų slapstosi mūsų sielos, prašydamos, kad jas pažintų.  Tikri atsakymai neleis tau ramiai skabyti apdovanojimų ir pripažinimų, neleis ramiai miegoti išgėrus butelaitį valerijono. Jie įkyriai kartos it prisikėlusi Vydūno šmėkla: „Nepamiršk savęs“ – jautriai stebėk savo tikrą buvimą. 
            Neskaičiuok savo darbų, mielas skaitytojau, nevesk ataskaitų ar savo kainų suvestinių. Geriau skaičiuok ramunėles ant naktinių marškinių ir registruok savo egoistiškų aistrų beprasmybę, geriau klausyk – gal tavyje prabilo kažkas, kas siūlo suprasti, siūlo kirsti saugios ir subalansuotos kasdienės būties ribą ir sėlinti ten, iš kur grįžus tavo akys gal jau niekad nebebus tuščios.