Kartais gyveni mažyčiame pasakų namelyje, kartais turi dvylika seserų, ožkelėmis lakstančių, kartais randi miške mažą vilkiuką.
Ant stalo sukosi mažas vilkiukas tarp cukrinės ir parvirtusios pipirinės, grakščiai peršokdamas tuščias silkines ir mažyčius citrininio glajaus ąsotėlius.
Nusišypsojau ir patraukusi už uodegos jį sustabdžiau:
- Vilkiuk.
Jis, įsikandęs į mano plaštaką blizgiais baltais dantukais, suurzgė.
- Na, gerai, - trūktelėjau jį už ausies. - Vilke,  kas gi tau leido užlipti ant stalo?
- Berniukas, - žvėriukas paraudo ir nuleido nosį. – Vakar viena tavo seserų padavanojo mane jam gimtadienio proga.
- Tu kvepi, - įtraukiau petražolių kvapo iš jo minkšto kailiuko ir nusičiaudėjau.
- Jis mane išmaudė, - dar labiau patempė lūpą vilkiukas. – Dubenyje, pilname muilo. Jis iššukavo mano papilvę, išgremžė ausis ir, - ant mano rankos užkrito didelė žvėriūkščio ašara, - nublizgino akis. O vieną pametė – tą, pilka rainele. Ji užkrito už spintelės, išpūstžandis berniukas pravirko, paleido mane ant stalo žaisti, o pats išbėgo.
- Į girią?
- Į girią, po samanų kelmeliu, kur prispaudė mažam angiukui uodegą.
- Ir kam gi reikėjo tave plauti? – paklausiau labiau spintelės, o ne vilkiukio, ištiesta ranka grabaliodama po ja. – Vargšiuk, tu mano. Nerandu.
Pilkio gniužiulėlis pasislėpė pipirinėj ir ėmė graudžiai sriūbauti.
- Kaip aš be akelės?
- Neverk, mažiuk. Tau tikrai užteks ir vienos.
- Bet jeigu man reikės išbėgti į mišką – o aš turiu pavyti ir sudraskyti berniuką – aš viena akele verksiu, o kita nematysiu – paklysiu.
- Berniukas palauks, - ištraukiau už pakarpos žvėrelį ir pasitupdžiau į sterblę.
- O jei... - prikandau lūpą, ir vilkiuko ausys sulapsėjo.
- Jei iškeptume tau akelę iš duonos?
Ir pilkas žvėrelis džiaugsmingai sustaugė, ir mes kartu išminkėm tešlą, ir kartu įspaudėm į šviežią akį juodą pipirą vietoj pilkos rainelės.
- Ar aš galėsiu su ja žaisti? Ar galėsiu nardyti ir gaudyti žuvis? Ar galėsiu laižyti druską ir seilioti medžių šaknis? Ar galėsiu verkti ir staugti su ja, kai voliuosiuos triušių kailiukuose?
- Ne, - papurčiau galvą. – Bet galėsi pavyti ir suėsti berniuką, kuris dabar slepiasi po samanų kelmeliu, užspaudęs mažam angiukui uodegėlę.
Ir vilkiukas pasišokinėdamas išbėgo.
Girdėjau, kaip miške aidėjo riksmai, kaip čežėjo draskomos samanos, ką kalbėjo žmonės: kad berniukas nukandęs vilkiukui uodegą ir atėmęs pipirinę akį, kurią iškart ir surijęs, bjaurus buvo tas išpūstažandis storas berniūkštis. Ir dar žmonės kalbėjo, kad berniukas nepametė varinės vilkiuko akelės (tos, su pilka rainele) po manąją spintele, o pamatęs atbėgantį žvėrelį, metęs ją į dangų, po kuria beuodegis vilkiukas, tas mažas riebuilis žvėriūkštis, dar ilgai staugė, pamiršęs nardyti ir laižyti medžių šaknis.
Ir tąnakt jau negrįžo namo mano dvylika seserų, ožkelėmis lakstančių. Bjaurus buvo tas išspūstžandis berniūkštis.