mes tiesiog suvargę žmonės, pailsę mesti ir gaudyti. 


--------------------------------------------------------


        aš išmokau tyliai išeiti. galbūt pernelyg tyliai. visada norisi, kad kažkas dar pašauktų vardu ir sulaikytų.
        kartais erzina garsai.  jie labai garsiai stato alaus bokalus ant stalo, plerpia, čepsi, gurgia, garsiai kasosi galvas, šlapiai taria žodžius. man sunku sukoncentruoti dėmesį, kažko pernelyg anksti merkiasi akys, pernelyg jaučiuosi plaukiąs virš visų, aukščiau, geriau, jaučiuos gilesnis ir protingesnis nei visi aplink. kažin, ar aš išdidus? arogantiškas?
        aš aklas. kiekvienas sakytų. aš nematau nieko aplink. gal jūsų ir tiesa, atremčiau. bet tai juk savisauga. siena, neduok die prisileisi ką pernelyg arti.
        aš gyvenu labai toli nuo centro ir vakarais autobusai nebevažiuoja.
        ką man daryt. sakau visiems.
        visi rūpinasi galbūt net pernelyg draugiškai, net nesitikėjau to iš jų.
        jau nebevažiuoja niekas. ane. sako
        ane. sakau visiems.
        tai gali nakvot pas mane. sako ji man.
        ji visai žavi. sakau sau. ir ji mane apnakvindins.
        ir ji apnakvindina pas save.  jos kambarys tamsus ir nedidelis. ji mosteli į savo lovą, nors ši gana erdvi, varžausi.
        kas? sako ji man.
        tyliu. nieko niekam nesakau.
        mes jau nebe vaikai. bijai? sako ji man.
        taip.  sakau sau.
        ko? manęs? sako ji man.
        savęs. sakau sau. o ji buvo labai žavi.
        nebijau atsakau tvirtai, nes tikri vyrai yra tvirti ir stiprūs. ir dažniausiai kenčia – tik tyliai ir giliai viduje.
        tavo kojų pirštai matosi iš po antklodės. norėjau sakyti jai. kai ji apsigaubė antklode ir nusisuko į sieną.
        aš irgi taip pat padariau. tik nusisukau nuo jos. mūsų nugaros kalbėjosi, manau.
        o ryte radau savo rankas apsivijusias aplink ją, 
        oho. pasakiau sau. ir išmokau tyliai išeiti.


----------------------------


        aš išmokau negirdėti. nuleisti akis ir nesiklausyti. mama sakė (čia kažkas susiję su vidinėm energijom, bet aš tiksliai neatsimenu):  reikia labai susikaupti, kad užsimerkęs pamatytum kokią nors spalvą. aš sakau: reikia kaskart pamatyti kokią nors spalvą, kad labai susikauptum ir susitvardytum. ir nieko negirdėtum.
        kaskart, kai pakyla kažkieno rankos ir išsiplečia akys. kaskart kai kažkas šaukia. aš pernelyg kurčias riksmui.
        tada įsivaizduoju, jog lyja. lietus, skrebinantis langan, apgobia visus garsus, aš nieko nieko negirdžiu.
        o visos šaknys juk vaikystėje. kai audros ledukai barbendavo į langą, pasiklydę laivai neįžiūrėdavo kranto ir duždavo. o aš tegirdėjau ledukus. jokių šauksmų. ledukai, lašai, snaigės dar ir dabar neleidžia man išgirsti kitų skausmo. o ir aš pats, ledukais duždamas į langus pernelyg tyliai šaukdavau, kad kiti išgirstų. neleidau išgirsti savo skausmo.
        nesakyk, aš nesu aklas. aš tik saugau save. nuo kitų skausmo. kam man jis?
        ir taip aš ilgainiui išmokau labai greitai užmerkti akis. galbūt pernelyg greitai: tik klapt ir nieko nematau, ir nieko negirdžiu.
        net kai  vanduo apsemia ir taip bešąlančias kojas, kai vėjas plėšia akių vokus aukštyn, aš sėdžiu sudėjęs rankas ant kelių ir nieko negaliu padaryti.
        o laivai vis daužos lašais į krantą. jaučiu, jų pernelyg daug.
        ir jie pernelyg tyliai šaukia.


---------------------------------


        o aš išmokau tylos.
        tai anaiptol nereiškia neturėti savęs, neišsakyti savęs, nebūti. aš tiesiog stengiuosi nesikišti į kitų egzistenciją. tiesiog susipratau: esu pernelyg nereikalinga, neturiu kuo dalintis.
        nebent tyla.
        tu sakai, aš pernelyg nemyliu savęs. išsižadu savo minčių. anaiptol. nors ir neturiu konstruktyvių argumentų, kodėl ne, bet man taip geriau.
        niekada nebūna pernelyg daug tylos.