Ir šį kartą bus neįtikėtinai jausmingai ir jautriai...
Dabar labai nenoriu kalbėti. Reikia. Žinau. Juk geriau būna kada nors. Kam nors. Ištikimybė? Kas tu? Kalės kaukimas prie šulinio? Nuolatinis riaumojimas „mano mano mano“. Kito glamonėjimas ir galvojimas tik apie vieną. Kur ta finišo tiesioji, brangioji?

Miškai, ežerai ir kiti geri draugai. Aš geri, tu geri, mes abu labai geri. Garbanos, glostančios blakstienas, ovalios burnos ir trykštanti aistra. Viskas tik nuotykis. Viskas tik nuotykis. Sąžine, raminkis. Rytojus ateis ir grįšiu į vietą, pašaukus šeimininkui. O dabar neriu į Joninių laužą, svilinsiu šikšnosparniams sparnus. Neriu į šulinį, reikalaujantį deguonies. Let‘s go straight to number one. Laižyk, kramtyk ir siurbk. Pakylu, išskrendu į paskutinį planą. Mėlynai nuspalvintą, raudonai apšviestą. Ji sako „taip“ jausmui ir nepajunta, kaip pasikeičia šeimininkas.

Miškai, ežerai ir kiti geri draugai. Jis padovanoja tik kelis masažus, bučinius, dėmesius ir oplia! Grandine apsivynioja aplink kitos kaklą. Kur ta ištikimybė, brangusis? Tik sekundei, tik minutei, tik savaitei, tik dviem bučiuosiu, mylėsiuos, kerėsiu ir pabėgsiu. Pasiklydęs labirinte kapanosies ir nei bonkos, nei draugai nebepadės. Šeimininkė išspyrus tave bus. Piršlybos išnyksta kaip Saharoj mėliai. Metų metai ištirpsta tose savaitėse. Tampa nuliais viskas. Kas tu? Pasakyk. Kuždėk. Jau nebepakerėsi, nes panaudotu tapai.

Liežuvis išsivynioja ir sulenda visur, kur nesueina. Mutina viskas.
Tai vadinu panele Pabaiga. Ji ateina raudona suknia. Niekieno nekviesta. Tiesiog. Ateina ir išeina. Kaip ir viskas. Ištikimybę nusinešus. Viską, kas buvo iki tol. Pūst. Pyst. Šiš. Nebėr. Smėlis byra pro kiaurus, sukruvintus pirštus. Žaizda ir vėl atvira. Atsivėrė, susipyliau druskų lyg norėdama skanių bulvių. Persūdžiau. Ir viskas per tą aklumą. Per tą jausmą. Per tos ištikimybės nebuvimą. Ir vis dėl to... Kalės būna ištikimos. Ji – ne kalė. Aš – ne kalė, nes nekaukiau, kai manojo nebuvo šalia. Laižyt kitą pradėjau, susivyniojau ir nebeatpažinau viso ko, kas buvo iki tol. Pasiklydau.

Būti kale nėra blogai. Jos ištikimos, ble. Ir kaukia, ir šaukia. Ir vis dėl to... Buvo gera. Buvo gera pasiklysti. Buvo gera klaidžioti. Turėti sapną, kurį norisi sapnuot. Net ne košmarą. Gera sapnuoti ir matyti, kas buvo. Matyti paklydėlius vienus.

- Aš atsiprašau.
- Kas atsitiko?
- Nepasakiau, kad turiu panelę.
- Kiaulė.
Ir jie įsirėmia vienas į kitą kaktom. Jaučia, kad turi ragus ir jie nuveja sąžinės jausmus.
- Ir aš turiu jį.
Taip jie susilieja kaip tušas po klijais neteptą popierių. Ir liejasi, šnopuoja, lydosi. Gera. Junti?

Buvo. Pražuvo. Ne... Deja, nežuvo. Aimanuoja dar. Ir kaip sakiau... Viskas turi savo kainą. Ir viskam ateina p. Pabaiga. Ačiū. Net ir už šitą pabaigą. Ir visi aktoriai išsiskirsto į skirtingus užkulisius, apsipatenkinę nuo dėmesio. Tik nepatenkinti, kad baigiasi. Todėl skirstomės. Metas. Nes paskui dar labiau kraujuosim...

Iki pasimatymo, Brangieji.
Brangus... Gražus žodis, visgi.
Tu tikrai tapai brangus.
Žinokit.
Šviesos išsijungia.
Ate.
Penktą kartą..