Žinot ką? Nežinau, kas yra tobula šeima. Visi aplink poruojasi dėl kažkokios vienokios ar kitokios perspektyvos, vienaip ar kitaip tikėdami ateitimi, vienas kitu ir t. t. Ir supratau, kas man yra blogai. Aš netikiu perspektyvos egzistencija, nes netikiu tobula šeima. Bet galbūt būtų metas pradėti aiškintis, kas tai? Čia, kai visi susiraukę sėdi priešais teliką ir nesišneka, o kai kuris nors dingsta dienai, padaro cunamius? Ar, kai visi su fake smile‘ais kasdien vakarieniauja ir gyvena tooobulą gyvenimą, nes juk viskas yra gerai, nors ir vyras pamiršta žmonos gimtadienį?  Labai bandau suprasti šios sąvokos reikšmę ne iš filmų ar knygų. Labai tikiuosi, kad tai egzistuoja. Juk egzistuoja. Taip? Juk tobulas yra su trūkumais tais tokiais... Kad vystytųsi, komunikuotų ir tobulėtų. Gūglas išmeta knygos „Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį“ ištrauką (vėėėl knyga); jūtubo vaizdelį iš smagių dovanų apie dvi pripučiamas lėles: tobulą vyrą ir tobulą moterį (žiauriai tobula); o va vikipedija duoda pavyzdį Sun Myung Moono ir jo Antrosios žmonos santuoką. Nejaugi?

Tarp dobilienos sėdėti ir tręšti. Sentimentaliai žiūrėti į kontražūriškus krūmus. Jie kaip su aureolėm švyti salotiškai. Ir ji švyti. Jie visi kartu... Salotiškai. Pažaliavę. Juk žinom, nuo ko žaliuojam ir užverdam. Pamotė irgi jautis, irgi keičiasi kaip chameleonas, irgi gyvena įkvėpimais ir nuotykiais. Mano mama ją vadina šeimų ardytoja, šliūndra arba paleistuve (priklauso nuo nuotaikos). Žmonės jas vadina kekšėmis, jei mandagiau - prostitutėm, o anksčiau jos buvo kurtizanės. O aš sakau, kad tai jos yra beribės, nepriklausomos džiaugsmų ieškotojos. Ir kai užaugi laisvamaniškai auklėjamoje „šeimoje“, tampi tokia pat. Tokia pati džiaugsmo nepasotinama kalė. Ji irgi ardė būsimą šeimą. Dar jauna, dar sąžinės buvo. Pasitraukė. Dar ir dėl to, kad kažkada buvo toj kitoj barikadų pusėj, pavadinimu „šeima“. Prisimena ją. Ilgą tupėjimą spintoj ir klausymąsi aimanų, riksmų, dejonių, jooo.. tos pačios aistros.. kol meilužiai išsiskirsto, paryčiai praeina ir jau ateina pietų miegas tarp dobilų daržely.

- Tu sukurk jai dainą.
Jis pradėjo kramtyti lūpą nervingai, kaupti druskingus ežerus akyse. O dieve... Ar aš viena jaučiuosi stipresnė už vyrus? Man visada buvo juokingos tos moterys, kurios skelbia, kad pačios moka atsidaryti duris, susitaisyt automobilį, užsidirbti ir gyventi vienos. Nesvaikit, bobos. Žmogus tai vyras ir moteris. Atskirai tampame žvėriai, kapojame žarnas, nebežinom, kaip grįžti namo ar kaip pasišnekėti su vaiku, nes jį užaugino močiutės, seneliai, kiemo draugai ar auklių būriai. Būtent todėl ji ir ieškojo džiaugsmo; atsakymų į klausymynų tomus, norėjo atrast kažką, kas sumenkintų ir pravirkdytų. Juk net svogūnai neišgali jai išsunkti skausmo vandeniu. O štai jis jau šluostosi.
- Tu teisi. Ačiū, kad supranti.

Ir nors viena istorija su happy end‘u. Ji juk puikiai žinojo, ką, kaip, kada būtų reikėję daryti, sakyti, kad žaidimas toliau rutuliotųsi, kad veikėjai būtų varstomi vudiškai, kad taisyklės štampuotųsi norais (jos). Life‘s a Beach... Siūlas nutrūksta ir ištirpsta pagardukuose. Gyvenimo šudukuose. Dar daug ko nesuprantu... Nesuprantu, kaip ištverti tiek daug metų kartu, su vienu žmogum; kaip neužsiversti toj buity; kaip gimdyti vaikus ir nežūti; kaip į viską žiūrėti teigiamai. Bet somehow suprantu, kad reikia lenktis tokiom moterim, kurios užsidaro kambarių vienutėse. Nusilenkė ir paspaudė „enter“.
Game over.

Šitas baigtas. Bet Jūs juk puikiai žinot, kad ji ir toliau žais su šeimom. Jas nagrinės ir varstys su vis naujom taisyklėm. Kas kartą vis mažiau gilindamąsi į moters vaidmenį šeimoj. Ieškos, naikins ir kurs savo tobulumus. Gyvenimas – didelis žaidimas. Todėl gal reikėtų nustoti aklai susirišti pirštus? Naiviai tikėti „iki kol mirtis mus išskirs“, bet statyti tikras pilis. Kur plevėsuotut ant bokštų, kur nebijotut likti po vieną. Juk taip nukritom į pasaulį ir išskrisim taip pat. Tik reikia, kad mus kas prilaikytų už virkštelės, pasūpuotų, nuramintų. Dėl to ji bus budri, atsipalaiduos, kai reikės, ir toliau vykdys paiešką. Juk keičiamės, ar ne? Bet kalės išlieka kalėm.

Ar paaiškėjo kas nors man? Susivėliau, bet nieko... Žinau, kad reikia saugotis tetų, kurios  nepatenkintos gyvenimu (nors šitą juk žinojau), nepamesti proto, tikėti egzistencija (kad tai esą) ir nepaliaujamai ieškoti.
Keep on searching, keep on cleaning, keep on moving.
Life goes on.
Ar kažkas minėjo, kad tobula šeima gyvenime turi būti viena?