Ir atėjo vėl nenumaldomas noras lieti, spragsėti, čiulbėti, kentėti, išpilti, sudirbti kiekvieną jausmo tarpą. O kaip norėčiau, kad ir jūs klausytut, ką girdžiu, kai rašau. Šią naktį krušuosi su Mobiu. Čia ne telefonas. Čia tas, kurio kiekvieną dainą penkemetis žino, nors tik kokį super fm‘ą klauso. Kažkuria prasme mes norim tikėti kažkuo, kas gali ištraukti iš šiknų šiknos. Norim, kad mūsų nepaliktų, kai esam giliausioj duobėj. Taip va atsitinka, kad ir Mobis dainuoja apie dažnus praradimus arba tikėjimo ieškojimą. Taip. Praradau.. Močiutę, ne teorinį tėtį ir tikėjimą meile. Prarandu kasdien kažką. Bjauriausia, kai junti, kad kažkas traukiasi. Taip pamažu ir iš lėto traukia kaip kokią dėlę ar dviračio stipiną, įstrigusius blauzdos raumenyse. Suka juos ratais ir nedrįsta raut su šaknim. O tu jauti kiekvieną kraujo pliūpsnį, besiritantį žemyn dūmais. Springsti savo skausmu.

Ankstus šeštadienio rytas. Auksinis dantis blyksteli, pagavęs zuikį tą saulės.
- Sumuštinį šį rytą?
- Mhm. Su sūriu.
Juk visąlaik tokius valgom, bet labai norėjosi kažką daugiau pasakyti.
Aplink botanikos sodai, stipriai per saldi kakava, batono riekės su sūriu Rokiškio. 
- Už valandos važiuosim jau. Paskubėki.
Ji susiraukė ir tinginystės apimta vinguriavo, kad tik nereikėtų skubėti, vėliau ravėti. Ir net maudytis sode nebenorėjo. Vasaros laikas muša norus kaip silkės kvapas alkį Maximoj.
Vėlus pirmadienio pavakarys. Jos sesė verkia koridoriuj su drauge.
- Močiutė mirė.
Ir ji stingsta vis po truputį. Varvekliais išbėga betkoks suvokimas. Į veidą įbėga šypsena. Pradeda žvengti, kvatotis, žviegti, kalatotis. Rieda ikarusais aplink miestą ir nesugeba išspaust bet kokio lašo iš akies. Nė velnio nesupranta, kas vyksta. Čia, suprask, močiutės nebebus?
Mamos purtymas prižadina antradienį. Sugalvoja, kad gal paklaus tiriamojo klausimo. Juk gal to nebuvo vakar.
- Kaip?
- Nunuodijo. Ačiū dievui, kad ir tavęs nebuvo.
- Kas? Bet... Kodėl? Sode?
- Ir Petrą. Sode. Radau juos susiraičiusius su kibirais. Paskambino močiutės bendradarbės.
Viskas taip tiesiog staiga. Ji matė ten gulinčią, vemiančią, prašančią pagalbos močiutę su telefonu. Matė ją mėlyną, šaltą ir sustingusią kaip kad jos žiurkėnė kažkada.
Ir nuaidėjo dar vienas juokas.

Nepasakyčiau, kad per tuos ritinius metų kažką daugiau supratau. Vieną dieną mes važiuojam su močiute į sodą, aš jai pasakoju beveik viską, ji augina mane kasdien, o kitą dieną jos išvis nėra. Suvokimas, kad reikia spaust kiekvieną sekundę iš paskutinių syvų, išvis atėjo neseniai. Tiesiog suprask, kad dabar yra gerai. Ir nebereikia vakarų, daugiau šokolado ar sugrįžtančio tėčio.
Tik, žinai. Jaučiu ir vėl, kad depiliuoja mane. Plyšt – nėra jos Tomo; plyšt – nėra jos brangaus; plyšt – nėra draugo, kito, trečio, penkiasdešimto; plyšt – ir sesė su mama išsikraustė. Automobilis, mokykla, pavasaris ir jie išdavė mane. Parūkau, įkvepiu-iškvepiu (plaučių valymas) ir neriu į kūrybą. Tai vadinu ištikimybe.
Ir bliam. Tikrai. Dabar vėl įšoko mintis. Draugai, šeima, tėvai yra materialybė. Jie būna, būna ir kitą dieną išsikrausto. Jie būna pas tave drauguose kaip kokiam facebook‘e, rodo savo veidą kasdien, fotkinasi visur, o atėjus metui, iššoka iš čiuku-čiuku ir pirdulina savom kryptim. Reikia poilsio, reikia studijuoti, reikia pas žmoną, reikia pas dievą ir taram baram. Todėl nei daiktų, nei žmonių negalima savintis ir įvardinti šeimininkų. Mano, tavo, jos, jo. God damn, wtf?

- Tu mano brangenybė.
- Tavo?
- Mano. O ne?
Ji nuleidžia galvą ir netelpa rėmuose, sprogdina stiklus. Suneria pirštus į plaukus ir skaičiuoja. Viens, du, trys, keturi.
- Vienuolika, dvylika, trylika, keturiolika.
Ir kaip žmonės sugeba vienas kitą taip perprasti, suprasti, priprasti? Atsimerkia ir bando matyti tuščią popieriaus lapą virš jo. Pirštais vedžioja antakius, nosį, lūpas, akis, smakrą, kaktą. Užsimerkia ir piešia. Štrichuola, o jis žaidžia su fotoparatais. Ji jaučia įtampą. Tokią didelę didelę; nemalonią nemalonią. Šlykščią. Vemtų, jei mokėtų.
- Tomai?
Jis pabunda iš minčių apsvaigusių.
- Bus kažkas rimto...
Ji ir vėl nebeturi, kur dėti akių. Sulanksto popierių, atšliaužia iki jo, įkiša jam į kišenę ir bučiuoja, kol jis neištveria nerimo, nežinomybės ir krūvos klaustukų, kas čia vyksta.
- Negyvensiu su tavim. Pavargau. Žiauriai
Veido mimika pasidaro ledinė. Tik stovi ir nesupranta. O ji nėra stipri, todėl apsirengia ir išeina.

Kas čia? Jūs esate visiškai teisūs. Ji pati save depiliuoja. Nenori apšepti ir pasidaryti namų šeimininkė; nenori prisirišti, nes prisirišimas – skaudus  išsiskyrimas. Ir dabar skaudėjo, kai roviau šaknis. Bet juk žinot, kaip skauda, jei dar ilgiau leidi veistis. Niekada nebebūsiu tavo, jos ar jo. Tiesiog  patikėk... Dabar jausmas labai šūdinas. Kai kur pilasi kraujai. Tos šaknys gilios jau buvo. Giliai skaudinomės abu. Juk nesupratom abu, kas ta ištikimybė. Šįkart tokia „atmaskė“, kitąkart papasakosiu kitokią.
Čia viskas per Moby.
Klausėmės:
Natural Blues;
Why Does My Heart Feel So Bad;
In This World;
I Love To Move In Here;
Honey;
Run On;
Bodyrock;
Spiders;
Porcelain;
Matrix Theme;
Disco Lies;
Lift Me Up