Aš prisimenu visus spalius. Obuolius, tada, kai dar negalėjau jų įkasti ir kai jau nebegalėjau. Kažkokią lyg nostalgiją, labai reikšmingus, patoso pilnus atsidusimus. Spaliais ruošdavausi žiemai: sudėdavau visas vasaras į vokus, į stalčius ir užrakinęs duris dar kurį laiką sėdėdavau prie jų, lyg visam laikui palikęs saulės apšviestus kambarius.
        Ir dabar jaučiu – ateina spalis.

●●●

        Kartais, kai buvau tikrai jaunas, užčiuopdavau senėjimo jausmą. Būdavo baisu. Ir nors dažnai žmonės sustoja pamąstyti po tokių minčių, aš bėgau – miegojau mažai, dalyvavau beveik visur, kalbėjau daug. Daug, tik ne apie mirtį.
        Negaliu neabsoliutinti: visi norime gražios senatvės. Iki tol – vieni labai jaudinasi, kiti tiesiog būna ar guli atsipūtę, tretiems daugiau ar mažiau nerūpi – norim kažko vis kito, skirtingo. O sunkios senatvės netrokšta niekas. Niekas nenori, kad jo senas, dažnai šlykštokas kūnas būtų prausiamas, šveičiamas kito rankomis, niekas nelaukia, kai nebegalės patys nueiti į tualetą. O pirmąkart siusenti į sauskelnes, sako, būna sunku – lydi ir gėda, ir nesaugumas. Seni vyrai baukščiai dairosi aplink, jie gėdijas savo negalia, jiems nesmagu, kai aplink tiek daug žmonių mato – jie, vyrai, negali atsistoti; jie, vyrai, nebesupranta, kas darosi aplink; jie vyrai, jau vargiai įkūnija tai, ką vadiname vyrais. O užvis liūdniausia yra senatvės kalba. Nori kažką pasakyti, galbūt net papasakoti, pasidalinti sava išmintim, pamokyti, ko reikia saugotis, ką branginti, -  bet liežuvis kažko nesiverčia, žodžiai nesistoja į savo vietas sakiniuose. Guli bejėgis ir nieko negali padaryti, tik žiūrėti veršiuko akimis pro langą ir mėgautis tuo lopinėliu dangaus tarp daugiaaukščių, kol dar gali.
        Tikiuosi, seni žmonės apie visa tai jau nebegalvoja.

●●●

        Kartais būdavo tikrai gera. Prisiminiau turgų: visada smagu praeiti pro parduodamas gėles (apsukdavau tik laidotuvių vainikų prekeivius), nesvarbu, jog toks kelias namo – ilgesnis; visada norisi prabėgti (lėtai eiti – pernelyg gėda) pro išdidžiai sukabintas moteriškas kelnaites ir liemenėles, o daržovių pardavėjams, purvinais nagais, jaučiau keistą pagarbą. Ir negaliu pamiršti senų turgaus veteranų – niekam kitam cigaretė lūpose netinka labiau, nei neaiškaus amžiaus vyrams, nudrengtais batais stovintiems purve ir drebančiomis rankomis bandantiems uždegti degtuką nenusisvilinant barzdos; negaliu pamiršti ir čigonių, paslaptingų, pavojingų, pigiau pardavinėjančių cigaretes tamsių gražuolių. Ir man vis būdavo įdomu, kaip jos pardavinėja ką kita, ne kontrabandines cigaretes. Dabar gailiuosi, kad taip niekada nepriėjau ir nepasiteiravau. Ir vis klausiau savęs, ar šios čigones perka liemenėles ir kelnaites iš tų prekeivių, kurias ką tik prabėgau. Ten senatvė nebuvo baisi. Raukšlės turguje tiko visiems.
        Ir visai neseniai darsyk ėjau per turgų. Šįkart lėtai praslinkau pro moteriškus apatinius, pardavėjos nebesijuokė, nežiūrėjo atlaidžiais žvilgsniais. Gėlių kvapai puolė iš visų pusių, jų buvo daug, žiedai – įvairiaspalviai. Bene vienintelė likusi dar į kambarį neužrakinta vasara. Į plastmasinį maišelį suvargusios pardavėjos sudėti agurkai taip pat kvepėjo medumi ir tolima vasara; atrodo, ji buvo taip seniai.
        Net purvas turguje tiko, net jis buvo senas. Tačiau kažko nuliūdau pamatęs jauną policininką toje vietoje, kur kitados stovėjo čigonės.

●●●

        Aš tikrai labai mėgstu agurkus su medum. Ir dabar, kai valgau turguje pirktus, tarp dantų man girgžda žemė, nors ir kruopščiai juos nuploviau. Nereikia nė užsimerkti, kad matyčiau save iš šalies: skinu agurkus, trinu į kelnes ar marškinius ir perlaužęs vieną perpus, skuodžiu pas senelį, prie avilių. Valgau medutį, ne medų. Ir tada sava žemė, savos dulkės girgždėjo tarp dantų, ir tada buvo nepalyginamai skaniau.
        Aš prisimenu visus savo vaikystės spalius. Kai laksčiau be šaliko, kai jau grubo rankos, kai mirdavo viskas aplink, tik ne aš. Ir aš tikėjau, nuoširdžiai tikėjau, kad taip bus visada. Obelys pabals, o aš žaliuosiu kaip žaliavęs. Galbūt su šaliku ir pirštinėm, bet  nemirtingas.

●●●

        Kaskart užklupus pirmosioms spalio šalnoms krūpteliu: atrodo, nespėjau atsisveikinti su trinamų tarp pirštų serbentų lapų kvapu, žiedais, bitėmis, šviežiu medumi ir dar nesusiraukšlėjusiais obuoliais. Ateina nuojauta, kad žiema bus ilga ir sunki, kvėpuosiu mažiau ir lėčiau, nebematysiu tiek daug saulės, o ir dangus bus nebe tas, užšalęs. Pastaraisiais metais nuojauta ypač sustiprėjo, aš pradedu bijoti kaskart atėjus šalnoms. Ta baimė be galo stipri ir lygiai taip pat be galo natūrali bei žmogiška: trokštu vasaros, nenoriu išeiti, lyg asilas įsispyręs žemėn aš ketinu nepasiduoti tiems, kurie ateis manęs.
        O juk turėčiau būti patenkintas: kiek galėdamas apsisaugojau nuo šlykščiosios senatvės pusės. Nusiprausiu ir į tualetą nueinu pats. Dar daugiau, aš žinau, kas yra „jazzu“ ir „Stipriai kitaip“, dar daugiau, aš turiu skype ir  kelis tuzinus pažįstamų, veik keturis kart jaunesnių už mane.  Bet vis tiek bijau. O kartais apima panika: aš to ir bijojau, viskas praėjo taip greit, čia aš dar anūkas, čia aš jau glostau galvas saviems, čia aš kankinuosi trokšdamas, kad mylimoji pažvelgtų į mane, o čia jau kankinuos žinodamas, kad ji jau niekada man nesišypsos.
        Aš labai bijau. Galiu labai ilgai kalbėti apie mirti, tik ne, nereikia, aš dar nenoriu išeiti.

●●●

        Būna sunku, kai pabudęs auštant spalio saulei pamatau pabalusius žolynus. Tada atsikeliu ir einu tiesiai į vonią, išsivalyti dantų ir susišukuoti. Pamenu, kai buvau mažas, maniau, šukuotis beprasmiška, vaikščiojau susivėlęs, nerūpėjo, kaip atrodau. Vėliau šukavausi, kad bučiau gražesnis, maniau patiksiu merginoms labiau. Po to šukos asocijavosi su tvarka, norėjau būti rimtas, atrodyti patikimai. O dabar, dabar šukuojuosi lyg ir iš reikalo.  Kitiems nereiks, maža kas.