Naktis šildo išsiliejusias jūras begalybės ąsočiuos. Buvę šalti dienomis visą sugeriantys, apsemiantys vandenys- jūsų pranašystė- ištirpdžius nakties šilimoj išnešti dienos nešulius iš savo įsčių.
  Apglėbsiu neišmatuojamus tolius nendrės silpnybe- suteiksiu jum vardą  tos, kuri taip nusišluosto skruostą į ąsočio briauną, išgręšiu į jus jos vandenyną. Kad išneštumėt nakties kaitroj išgaravusius* debesis. Vandens atspindėtus silpnumo atodūsius.
  Išsitiesę šešėliai, paklydėliai iš kitų paralelių įmerkia į vandenį savo gauruotas kojas. Išsidriekia purvas į gilumas ir susodina grotas užlaužiančias tėkmę. Prisimink: neįsileisk naktį klajoklių . Net manydamas, kad krantai begaliniai, o šešėliai naudingi.
Kondensacija tik tarp saves, bet niekada tarp jungtinių krantų. Saugumas prigimtinė žmogaus dorybė.
Ir ištuštės jūros ąsotis, baseinas suskeldėjęs liks kviečiantis naujiems šaltiems krituliams.
Istorija man-tikslus apskritimas, iš kur pradėjom į ten sugrįšim. Pasenusi vandens puta ant dykumos kaitros pražys banga. Sušildytas skausmas nakties prožektorių šviesoj.





*- reiškia ne dingusius, o pakilusius garus iš vandens.