(Apsakymas. Utopija apie kūrybinį procesą)


            Toluma. Niekas nieko nemato. Niekas nieko negirdi. Kažkur viršuje susvyruoja aukščiau už savo brolius iškilusio medžio viršūnė ir gūdžiame miške nuaidi nukritusio lapo šlamėjimas. Netoliese pasigirsta dar vienas iš milijonų nesėkmingų vandens lašelių bandymų pratašyti akmenį ir vėl stoja ramybė, glostoma aukštybių vėjo rankovės, perbraukiančios plačią ir tykią girią savo švelnia plunksna. Saulė lėidžiasi, prasideda šešėlių teatro spektaklis. Įtraukiantis veiksmas nuneša mintis kažkur tolyn, netgi už pačios girios, visa plaukia pro šalį, bandoma pasivyti besislepiančią Saulę, priešinamasi vėjams, gal net debesims, kol galų gale išvystomas didžiausias greitis, išlaisvinantis jau ne tik mintis, bet ir kūną. Neregėti vaizdiniai plaukia papilve ir pranyksta ten, kur jau įsitvirtino naktis ir žvaigždės kaip mažos kibirkštėlės sužimba tyliai laukiančio vilko akyse.

            Mažos trobelės sienomis kvėpuoja pilnaties atspindys, tarsi balta drobulė gaubiantis vienišą numirėlį, pasiklydusį anapilyje. Suraizgytas rožių krūmo šešėlis ─  sudiržę raganos pirštai ─ glosto palangę, pjaustydami ją savo nagais. Iš toli atsklidęs alkano žvėries, vienintelio namelio kaimyno, kauksmas pritaria trumpam įsiaudrinusiam tamsos orkestrui ir nutyla, pajutęs baimę ir nebepakeldamas tylos triukšmo bei okultinės atmosferos slėgio, spaudžiančio visa žemyn į pragarą.   

            Ji tiesia savo drebančią ranką, piršto galiuku vos vos paliečia šaltą sieną ir palieka kruviną antspaudą, bylojantį apie drebančią sielą, trokštančią ištrūkti iš šio prakeikto mėšlo gabalo. Ji trokšta išlėkti ir nurimti, gal net pasislėpti ten, kur jos neraižys atšipusio peilio ašmenys, kur jos nepančios iki kraujo įsirėžusios virvės, kur ji negirdės savo pačios šauksmo, slegiančio agonijos ir sumišimo vis dar ragaujant žemės orą ir jaučiant dangaus pulsavimą.
            Drabužio atplaiša palengva nusvyra, tarsi vystanti gėlė, kurios jau nebeišlaiko nuosavas kotelis. Palengva sunkiasi raudonas kraujas ir mažas sukrešėti nespėjęs lašelis tyliai krenta ir paliečia šaltą grindinį. Pasigirsta tylus pakštelėjimas skausmingo alsavimo fone ir dar kartelį giria pajunta silpną mirties švilptelėjimą ─ pro siaurą juodų lūpų tarpelį išleidžiamą mažytę sunkaus oro sruogą. Tolumoje lūžta seno medžio šaka, pertraukdama vilko puotą. Jo ausys įsitempia, kruvini dantys trumpam ištrūksta iš pasruvusio raumens, tačiau po akimirkos jau tęsia savo gyvenimo jiems suteiktą darbą.

            Lėtai prasiveria sunkios medinės durys, sugirgžda geležiniai vyriai ir į kambarį įžengia dvi juodos kojos. Tai žmogus filosofas ateina pasižiūrėti savo paties režisuoto spektaklio. Jis siekia pažinimo ir mano esąs šios dievo apspjautos ir pasmerktos vietos valdovas, faraonas, diktuojantis sąlygas, kurios užpildo šią tuštumą skausmu, o jis jam toks malonus, kai jį jaučia kiti, bet pats filosofas skausmo bijo, jis jį jau patyrė, jis nebenori pasinerti į tai dar kartą, jam tik rūpi matyti kuo daugiau kitų kančių, kurios užvaldo svetimus kūnus ir griauna svetimų sielų darną. Matydamas skausmą, filosofas jaučia pasitenkinimą, ypač jei tą skausmą sukelia jis pats. Skausmas ─ tai pažinimas ir malonumas ─ tai, ko siekia kiekvienas protingas žmogus. Jis prisimena, kaip vaikystėje tyrinėdavo aplinką, kaip susipažindavo su pagautu vabalėliu, nuplėšydamas jam sparnus ir kojas. Dabar jam nebeužtenka menkučių vabzdžių, jis pažindinasi su žmonėmis. Tai jam padeda tobulėti ir jausti pilnavertiškumą, pasitenkinti savo gyvenimu ir manyti, kad turi didžiulį potencialą, kad nesi bevertis, nesi nesvarbus. Kai kam jis net labai svarbus. Svarbiausias tiems, kurie kenčia. Ši kančia tampa svarbiausiu jų gyvenimo įvykiu.
            ─ Vardan meilės neapykantai, laba naktis, mano mieloji rože, ─ prabyla jo šlykščios lūpos dar šlykštesniame veide, perkreiptame dviejų tamsių akių, įspaustų kažkokioje lyg suartoje, bet tarsi ryškiai raudonoje ugnyje išdžiovintoje dirvoje, ─ kaip puikiai šiąnakt jūs žydite, jūsų žiedlapiai tiesiog prisisunkę tirštų syvų, kurių kvapas glosto mano malonumu srūvančią širdį. Suteikite man garbę pajusti jūsų skaistaus kūno šilumą.
            Jis žengia kelis žingsnius artyn. Jos veido jau nebematyti, jį paslėpė šešėlis atklydęs iš ten, kur visada tamsu. Filosofo rankos pakyla ir tiesiasi link išdarkyto kūno, aplipusio krešulių ir kraujo mase, vis dar alsuojančio, bet jau nebejaučiančio nieko, išskyrus skausmą. Jo rankos ją liečia, jos puikiai tinka šiam kūnui, atrodo tarsi būtų vienos būtybės. Nors skiriasi jų lytis, tai tampa beveik nepastebima ir nesvarbu. Tai tik dviejų neatsiejamų žmonių ─ aukos ir kankintojo ryšys, suteikiantis neribotą laisvę kankintojo fantazijai ir malonumui bei neribotas perspektyvas aukos kančiai. 
            Tamsūs grublėti pirštai susmenga į jos kūna. Ji bandytų rėkti, bet nebeturi tam jėgų, tai nebepadėtų, ji tyli, jaučia kaip šalta sudiržusi ranka liečia jos vidurius, o jis jaučia jos syvus tekančius iš šio menko kūno. Jaučia kraują, pulsuojančią širdį, jaučia kūno šilumą, glosto ją iš vidaus tarsi tyros meilės apakintas vyras liečiasi prie savo išrinktosios, apgaubdamas ją savo beviltiška meile, pasisavindamas ją visą, atsiduodamas jos šilumai taip, kaip ji atsiduoda jam visu savo menkumu. Šiluma kyla jo ranka ir kūnu, venomis kyla įkaitęs kraujas, apgaubia jo akis ir smegenis, tarsi aštrus skustuvas gremžia jį iš vidaus, gremžia jo kaukolę ir akis ir išleidžia pilkšvą garą, atsiduodanti jos švelniu ir gležnu kūnu.
            Ši naktis niekada nesibaigia. Ji pagimdė kūdikį, to net nepastebėjo, jį išplėšė tiesiai iš jos pilvo, ištempė, ji jo net nematė, jį atskyrė nuo jos dar net nepradėjųsi regėti, jį išnešė, jis dingo, jis ne jos kūdikis, jis tik tamsi skausmo sėkla, ji jo nematė, jis ne jos...
            Žvelgia. Jo nebėra. Žvelgia tiesiai į kitą tamsų kampą. Žvelgia ir jaučia savo perkreiptą veidą. Žvelgia ir mato save. Iškankintą beprotybės agonijoje. Ji žvelgia ir mato agoniją, agonija jau virtusi euforija. Ji jau nebekenčia, ji žvelgia. Mato. Tyli. Jos galvoje skamba daugybė mažų varpelių. Jai malonu. Kraujas jau nebeteka jos kūnu. Ji stebi...
            Ši naktis niekada nesibaigs...

            Dangus tą naktį nusileido. Atsargiai prisitraukė prie žemės, sugriebęs už retos žolės, apsivyniojo smilgą aplink riešą ir prisispaudė. Dar leisdamasis lengvai atsiduso, sušnarindamas tankią miško lapiją. Dangus kreipėsi į žmogų filosofą:
            ─ Malonėk, savo bedugnėmis juodomis akimis nežvelk į mane, žmogau, tavo žvilgsnis veria kiaurai ir pasiklysta tokioje juodoje tamsoje, kaip ir jis pats.
            ─ Ir aptinka tamsoje savo paties dieviškąjį atvaizdą, o tiksliau, tai, kieno atvaizdas esu aš pats. Tai didžiosios kūrėjos ─ panelės rausva suknele ir plačia šypsena, ryškiai raudonų lūpų švelnumo, minkšto ir kartaus bučinio bei giliai violetinės ašaros vardas. Tai panelė Mirtis glosto mano tuščią žvilgsnį, lekiantį kiaurai tave ir prasiskverbiantį pro visas širdis.
            Tą akimirką filosofo ir dangaus žvilgsniai susitiko ir dangus apako, pervertas juodų žmogaus akių tamsumo. Filosofo pirštai vos krustelėjo, apgaubti pasitenkinimo, ir jis tyliu šnabždesiu dar kartą kreipėsi į dangų:
            ─ Aš Nakties Humunkulas. Esu žmogus, iš tyros širdies, sutvertos iš kraujo ir mėsos, mano motina naktis, o vienintelė meilė ─ švelnusis panelės Mirties bučinys. Teapgaubia ji tave savo skraiste.

            Nakties Humunkulas. Žmogus papjovęs dangų.
            Dangus. Negyvas. Ir dar aklas. Aklas. Ir tada negyvas. Bučinys. Raudonas. Aklas. Dangus.
            Nakties Humunkulas. Žmogus papjovė dangų.

            Ar matėte kada krintančią Saulę? Ne, ne nusileidžiančią, o krintančią. Dangus kadaise sakė, kad matė. Kai dar turėjo akis ir buvo gyvas. Sakė, kad matė sapne. Jis ir dabar sapnuoja. Sapnuoja save. Krintantį.

            Ši naktis niekada nesibaigė. Saulė nepakilo. Matyt, ji iš tiesų nukrito. Nukrito ir užgeso negyvo dangaus šešėlyje. Vienišas sakalas skrido visiškoje tamsoje. Snapas rėžė tuščią orą ir mirties kvapą. Jį pasitiko negyvas dangus. Gulintis, perrėžtas ir išvarvėjusiomis krauju akimis. Lėkė sakalas, kliudė sparno krašteliu išvirtųsi dangaus grobą ir lūžo sparnelis ir nukrito ant negyvo dangaus sakalas, ir paskendo mėlyno kraujo jūroje. Mėnulio pilnatis nutvieskė šią sceną, bet išsigandęs Mėnuo greit užgeso. Prisiminė, kad negali šviesti, kai Saulė nukritus. Ir pabijojo. Kad nepapjautų kas.

            Ji. Ne, ji nemirė. Ji vis dar sėdi viską praradusi ─ ir Saulę, ir dangų, ir kūdikį ir skausmą ir save. Jos kraujas, net kraujas dingo tamsoje, išvarvėjęs pėdsakas apie jos kančią, apie gyvybę. Kur jos kūdikis? Ar ji bent matė savo vaikelį? Nepajėgė jo pamatyti, tik sapne regėjo. Regėjo taip, kaip regėjo dangus krentančią Saulę. Aiškiai ir tuo pačiu niekaip. Regėjo gražią laumę sėdinčią prieš save. Jos garbanoti plaukai švelniai krito ant nepridengtų pečių. Ji meiliai šypsojosi, o jos sijono kraštas lingavo judinamas menkučio pažemės vėjelio. Ji buvo tokia lengva. Mezgė marškinėlius vaikeliui. Ne savo, o moters, jos, dabar bekraujės ir be sąvasties sėdinčios kampe, vaikeliui. Ir tas vaikelis. Jo gražus išblyškęs veidukas, pamėlusios lūpos. Ir marškinėliai. Gražūs marškinėliai iš jo paties žarnų, šiltai susupę menką kūnelį. Ir panelė Mirtis. Ir jos švelnus, kartus raudonas bučinys. Ji jo trokšta, bet jai tai nelemta. Ji sėdi kampe, tuščios akys dar žvelgia, ji tiesia savo drebančią ranką ir vos vos piršto galiuku paliečia šaltą sieną. Jau nebepalieka kruvino antspaudo. Ji išnyksta tamsoje.
            Netoliese pasigirsta Nakties Humunkulo akys.

                                                                                            ***

            Algis vienu greitu rankos mostu sustabdė juostą, bet kaip žiūrėjo į ekraną buku veidu, taip ir liko sedėt. Pats nesuprato, kas jo galvoj sukas.
            ─ Nenori antros dalies pažiūrėt? ─ su ironiška šypsena prabilo režisierius. Iškreipė snukį ir apsimetė rimtai klausiąs.
            ─ Tai, kad gal šiandien jau nelabai, režisieriau. Nežinau...
            ─ Kas tau, blyn, ko toks persikreipęs. Sakyk, bent kiek patiko? Nors supratai esmę?
            ─ Na, šiaip gan šokiruojantys vaizdai, o taip tai ką aš žinau...
            ─ Ką tu žinai... Kokie dar vaizdai, blyn? Tavo snukis vidury nakties virš mano lovos išdygęs, bliamba, va kur šokiruojantis vaizdas. Čia ne vaizduose esmė, vaiki, mokykis, blyn. Ne vaizdai, o menas. O jei sakai, kad šokiruojantis, vadinasi, geras menas. Menas turi veikt jausmus, turi sukelt emocijas, o kuo stipriau jis tai daro, tuo labiau tvirtina save patį. Pagauni? Menas ne vien tik gražūs paveikslėliai žurnaluose kūdikiams, o Mikės Pukuotuko šikna su medaus puodyne kažkur ten giliai jau seniai niekam nebeįdomu, nebent trimečiui. Žmogui reikia tokio meno, kuris jį veiktų.
            ─ Na taip, jūs čia vadovaujat, jums žinot, nes ką aš žinau...
            ─ Va bybį tu ir težinai, aiškiai matos. Na pasakyk, ką pats mėgsti, a? Kaip tarkim vertini filmą, pamatęs? Jei žiūrėtum vien Stiveno Sygalo pirdalus ir kiekveną kartą lauktum happy endo išsižiojęs, į aktorinį nebūtum įsatojęs. Tikiuosi bent, kad nebūtum.
            ─ Tai, kad kiekvienas skirtingas filmas individualiai ir vertinamas, šiaip pagal daug ką, o iš Stiveno Sygalo tai juk ne vien tik laimingų pabaigų norim, kai žiūrim, gi veiksmas, visa kita...
            ─ Šūdas ten, ne veiksmas. Tinto Brass‘o geriau pasižiūri, ten bent veiksmas.
            Režisierius lyg susinervinęs nusisuko, kažka panosėj sumurmėjo, bet Algis neišgirdo. Tada pakilo ir kiek pagalvojęs atsikrenkštė ir jau visai ramiai ir be jokios šypsenos pasake:
            ─ Žinai, kame mano esmė? Aš savo darbų nevadinu nei originalumo etalonais, nei kokiais tai šedevrais ir negaliu pasakyti, kad neturiu jokių autoritetų meno srity, bet manau, kad mano darbai tikrai šio to verti. O beje, mano didžiausias autoritetas taip pat buvo puikus menininkas, sukūręs šį bei tą, kas šokiruoja žmones jau daug daug metų. ─ čia jis pagaliaus išspaudė kreivą šypseną, ─ spėk, kas jis.
            ─ Tikrai nežinau.
            ─ Ogi pats žymiausias austrų dailininkas Šikelgriuberis*. Tik aišku, ne už piešinukus, o už gyva teatrą, be abejo. Įsivaizduoji, kiek kūrybos ir kiek meno sklido šito žmogaus sieloje? ─ išsišiepė jau beveik iki ausų ir toliau tęsė beveik vaikišku veidu. ─ Ir žmones tai paveikė, oho kaip paveikė. Na, bet aš nesu toks kaip jis, man pakanka žmonėms tik rodyti ką nors, taip tiesiogiai negalėčiau „paveikt“. Nors, jei kas man suteiktų tokią galimybę, kokią turėjo jis... Manau sutikčiau ir padaryčiau lygiai tą patį.
            Algis kiek sutriko. Pagalvojo, kad tokį idiotą mato turbūt pirmą kartą per visą savo studentavimo laikotarpį. Nesuprato, kaip šitas iki doktorantūros nusigavo ir še dabar dar jį moko. Išdurnėt gali.
            ─ Vsio, einu, ─ greit išpylė režisierius. Tu greit čia?
            ─ Taip tuoj, ─ nerišliai išmurmėjo Algis. Režisierius greit sugriebė savo paltą ir išmovė pro duris, nė neuždarydamas jų. Algiui dar akimirką pasirodė, kad režisieriaus veidas ir šypsena visai kaip to... Žmogaus filosofo. Nakties Humunkulo. Kas per vardas, jomajo? Jis pasisuko į ekraną, kur rodėsi kažkoks sustingęs keistos tamsos vaizdas ir kampe šmėžuojantis „pause“ ženkliukas. Akimirką pagalvojo, kad gal pažiūrėt dar kartą, bet staigiai nusipurtė ir išmetė šitą mintį iš galvos. Apie antrą dalį išvis pamiršo. Nuspaudė išjungimo mygtuką ir atsistojęs išėjo iš studijos. Vos žengus pirmą žingsnį jo galvoje dar išniro režisieriaus mestų frazių kratinys: padaryčiau lygiai tą patį, Mikės Pukuotuko šikna, pirdalus, pirdalus, supratai esmę? pagauni? supratai?.
            Iš tikrųjų, tai jis nieko nesuprato. Galėjo bent tuo pasidžiaugti.


___________________________
* Turimas galvoje Adolfas Hitleris - Trečiojo Reicho fiureris