Apsirengiu ir išeinu. Štai taip paprastai, be jokių įžangų, fanfarų, be palydos. Iš tų pačių nepaaiškinamų paskatų, nematomų postumių, savomis kojomis ir savomis mintimis.
  Rudenį, vasaros saulės dėsniai netenka galių, juos pakerpa žemės išsiilgusi tamsa. Be vienos minutės devynios vakaro, o tarytum senu laikrodžiu būtų vidurnaktis. Ta viena trūkstama  minutė paguodžia. Žinoma, daugumos žmogus vieną minutę iki sveikos valandos ignoruoja, pagalvokit-viena minutė! Tačiau, viena minutė man simbolizuoja nepastebimą trūkumą. Ir ji sušildo, suradau vakarinio pasivaikščiojimo draugą, nebe taip spaudžia vienišumas. Po vienos minutės, ateina lygiai devynios. Jaučiuosi išduota.
Ką tik palietusi veidu vėją, sustoju, nes neturiu tikslo. Nemėgstu eiti be tikslo, nors menkiausias  abstraktus maršrutas turi susiklostyti įsivaizduojamame GPS, kad būtų įjungtas auto pilotas, o taip daug patogiau keliauti. Ir ne tik tamsiomis gatvėmis, bet ir po mąstalo greitkelius. Bet vėl meluoju, mažai galvoju. Todėl, tiesiog tai įprotis.
  Pajudu, dar šiek tiek suabejojiu, bet galų gale einu. Abejosiu dar vėliau, prie ateinančių kitų posukių: bijosiu, ar nebus ten žmonių, kurie išrenks mane, ar dideliais akinančiais prožektoriais mašinos neužžiebs prie kojų mano aukuro projekcijos, ar nebus per daug lempų languose, kurios liūdins savo jaukių namų spingsulėm.
Galbūt judėjimas yra vienintelė išeitis, vienintelis tikslas, kuriam esam sutverti geriausiai. Mes judame, dar nepažinę vėjo, susirietę į embrioną dideliam balione, motinos pilve. Einu ir užkliūvu. Sutabalavau rankomis ir išraudau. Tai taip yprasta, bet nesusitaikau. Gerai, kad tamsoje bent veido neįmanoma įžiūrėti taip gerai, kad išgręžtum iš porų inkštirus. O žmonės kitaip nemoka žiūrėti, tik taip. Menkiausias akių kontaktas išgręžia.  Tikiuosi, nesijuoks. Būtų nuostabu, jei daktarai nebūtų sugalvoję išpjauti manęs iš motinos prieglobsčio, tenai, nuo pasaulio esi saugomas. Ir niekas nesijuokia, nes niekas nemato. Laimei, pro šalį praplaukė tik skubanti telefono įsikirtusi moteris. Tokios nesijuokia įvikio vietoj, nebent už jo ribų pasidalina dienos įspūdžiais su šeima. Apsimesiu, kad pasilenkiau pažiūrėti į batus. Judėjimas tolyn.
Man atrodo, kad einu tuneliu: medžiai iš vienos pusės, skliautu užgula tvorą, kitoje pusėje. Viskas turi prasmę? Ne, tai ne retorinis klausimas, laukiau kantriai atsakymo iš tunelio. Vis dar laukiu. Panūdau, įprasminti žingsnius į grindinį. Tunelyje. Judėjimo intencija. Skalambijimas, šaukštais į puodus, kulnais į betoną, einant gatvele, ir tikintis, kad neprišauksiu nei vieno vėlyvo keleivio. Ir suspaudžia kažkur, po širdim:  kodėl meluoju savo mintis? Tai nė velnio neprasminga.
Ir einu. Einu tiesiai, suku, vėl užkliūnu, keliuos, pabėgu iš tamsos į šviesesnę šviestuvo antspauduotą plėmę. Iš kažkur giliau, atgarsis ateina- netoli Marijos statula. Visgi, tikrai, tai geriausiai sugebam. Nežinodami kur, kaip, bet nueinam ten, kur reikia.
Tos rankos, meiliai išskėstos į žemę, iš viršaus gilus, atlaidus apkabinimas. Nematomas prisilietimas dangiškos apvaizdos- pripažinimo šiltas kvapsmas i viršugalvį ir jau galiu sustoti. Paaukoju parudusiu liepos lapus, nuskyntus pasišokėjus į medžio alėją, padedu prie nuogų Marijos kojų. Daug keliavai, sutrynei batus? Kritai šimtus kartų? Šokinėjai į medžius? Ejai su tikslu, jo iš tikrųjų neturint?
Be vienos minutės dešimta.
  Metas sustoti.