-Pasakyk man, ar  kadanors užaugsiu? - Paklausiau ibedusi nosį į jo šiltus ilgus plaukus. Buvau užsimerkusi, beveik miegojau.
- O kam tau? Jei užaugsi nebepasieksiu tavęs, būsi nendrė, dangaus rėmėja, nepamiršk, aš tik vargšas neūžauga dobilas: - Iš jo tai buvo pastangos pasakyti nieko, prabilo tam, kad tik negalvočiau jog jis kur nors toli. Bet ir taip jaučiau, kad jo mažai belikę. Nesiseka jam tylėti.
- Kodėl taip pasakei? - įsitryniau į plaukus, užmerktų akių vokais, nosies galiuku glostydama kaklo linkį. Jo oda kvepia pienu. Nors galbūt meluoju, nežinau kaip kvepia pienas, nemėgstu pieno. Bet manau, tas kvapas artimiausias jam. Ir priešingai, aš pasikėliau ir pravėriau lūpas paragauti kaklo geležtės.
-Ką tu darai?! - pašoko nudilgytas virpulių, ištraukdamas mane iš plaukų širmos, atverdamas šviesą ir jo išsigandusias akis. Kodėl iš jų pasipylė dygios šukės?
Įtraukė juodoji skylė į ilgą glotnų vamzdį, ištaškė minčių impulsus ir paleido tekėt sunką niekur. Iškratyta ir išgręžta nesuvokiau kaip jis atstūmė mane  nuo savęs tolyn į naktį. Kažin kaip jis dar susizgribo susigražinti mane, tamsai nespėjus įtraukti į savo tirštumas.
-Atsiprašau... Nepyk, supranti, amm, aš truputį nesavas. Tas varžtas, žinai, kuris įsuktas galvoje, po truputi laisvinas ir kelia siaubingą, lėtinį skausmą. Ateik, sėdėkim toliau: - su lyg tais žodžiais atsisuko filmukas atgal ir vėl gulėjau susirangiusi jo glėbyje.
Viduje nemaloniai maudė skrandį, nebesinorėjo užsimerkti ir užmigti, todėl ėmiau ant pirštų sukti jo plaukus:
-Pažiūrėk, sukas kaip kiaulių uodegėlės. Kriu kriu! Matai? – juokiaus. Stengiaus išsklaidyti įtampą, kurią jutau besitavaruojančią aplink mus.
-Gali nustot? - Bet žiūrėjo tik į tolį, galbūt net ne man tie žodžiai? Praskėčiau plaukus ir žvilgtelėjau pusėn į kurią buvo nukreiptos jo akys- kopetėlėm ir pagaliukais paremtas mėnulis. Aaa. Ogi man. Išraičiau pirščiukus ir pavyzdingai sudėjau rankas.
„K-u-r  t-u? “ lūpomis sudėjau žodžius kartu gaudydama jomis prikąsti sruogą. Ah, neprigavau. Ooo! Gal paieškoti to varžto? Vis dėlto, tai jis čia maišo. Apsisukau priekiu į jį, apžergiau atsargiai jo kojas ir pasistiebusi, abiem rankomis apsivijau per kaklą stengdamasi geriau apčiupinėti jo pakaušį.
-Ką ten darai? - pasiteiravo šiltu kvapu iškvėpdamas man į prisispaudusią krūtinę.
-Ieškau. - turi būti kažur...
-Skauda! Neplėšk man skalpo!
-Nespurdėk, man atrodo atradau! Štai jis... Palauk minutėlę. Ei, nesimuistyk!
-Vienintelė, kuri čia muistos, esi tu! - Bet piktas kakta tik stipriau įsirėmė man į pilvą.
  O tas varžtas nebuvo toks jau paprastas: priminė susuktą raktą, tokiu plonu strypeliu, įgręžtą į galvos spyną ir nepatogiai įstrigusį:
- Na jau aš tai tikrai nepasiduosiu! - už savo laimę esu girdėjus reikia pakovoti!
-... Jau pralaimėjai. Sudie mažoji! - sušnabždėjo karščiu į pilvą ir su paskutiniu truktelėjimu ištrauktas raktas nuskrito su manimi į tamsą.