Einu per pasaulio išdžiuvusius sodus,
Per kiemus, pilnus akimirkų, pilnus saulės.
Visą smėlį žingsniuodama pamariu lėtai surenku.
Dešinę ranką spaudžiu prie kairiosios, dedu prie krūtinės,
Kur labiausiai skauda.

Kokios piktos baobabų giraitės-
Užstoja visą saulėtekį mediniais pirštais.
O aš nemoku jų pradžiuginti, moku tik šypsotis,
Bet negaliu, nes labai skauda.

Pingvinai niekuomet nematė lietaus, nevalgė kiaulienos,
Nesiuntė laiškų, netikėjo į Dievą – vienintelį psaulyje.
Pasitikėjo baltosiomis meškomis, kurių akys mėlynos,
Tačiau atgrasios.
Ir joms beprotiškai skauda matyti sniegą verkiantį.

Regiu tūkstančius radiatorių, juose srovena šaltiniai,
Kuriais aš grįžtu namo.
O visa žemė rėkia, prašo, kad nespausčiau jos savo sunkia našta,
Savo svoriu, nuosavu pasauliu- jai užtenka vieno (to bendro, kuriuo naudojasi visi).
Plaukimas radiatoriais puikiai atpalaiduoja, tačiau tai negali tęstis amžinai.
Patenku į didelį, sulig mano svajonėmis, vamzdį.
Apsižvalgau, mąstau „Vau, koks gražus tualetas, aš taip pat ant tokio noriu! ”
Ir virš manęs kažkas skrenda, tai tikriausiai milžiniškas šūdas, su mūsų bendro (viešojo!)
pasaulio problemomų ir džiovintų pomidorų įdaru.