Tikras sielvartas nereikalauja ašarų-palieka jas telkšot sielos dubeny. Kad šimtąkart sunkiau, tikriau nuspaustų kojas į grindinio per amžius atšlifuotą akmenį.
Net kai atrodo kils, ištrykš  kaitri ašarų lava, net jausdamas vokų perštėjimą-vos viena nurieda, rasa užguldama blakstieną.
  Sekundė viltingo įkvėpimo.
  Deja. Supurtytas bebalsių liūdesio konvulsijų, krenti veidu ir uždūsti.
  Suriktum, lyg norėtum, bet pajusti lūpų kontūrų, paminti stygų dermę, sujudinti garso mintį-visam tam absurdiškam orkestrui sulūžus batuta.
  Tebūnie vien žuvis, tik žiopčiojanti kitaip-vandeny bedūstanti, nors ore betrokštanti. Ir niekur vietos nebėra.
Tikras sielvartas neleis tau verkti.



Paslėpk veidelį uždangose
Tūkstantį kartono sienų pastatyk,
Ir net tada sapnuodamas
Košmaruose mana akis budės.