Maitinu gėles džiazu. Žinau, žinau, joms reikia ir vandens. Bet ką aš galiu padaryti, kad tas vanduo niekaip nesilaiko galvoje ir jį prisimenu tik kas porą savaičių? Bet gėlės auga, auga. Kartais užtenka meilės, maistas nebūtinas. Žinoma, jis taipogi nekenkia.

Mano gėlės gauna saulės. Saulė yra nemokama; visi geri dalykai yra nemokami. Pro mano palėpės stoglangius saulė gali šviesti kiek nori.

Mėgstu nenuspėjamus dalykus. Mėgstu raudonus šalikėlius- juk jie tokie nenuspėjami. Vėjas gali juos plaikstyti kur tik nori. Ir visos kryptys jiems tinka. Gražiems žmonėms viskas tinka. Taip pat ir su šalikėliais. Net plaikstytis į visas puses jiems tinka.

Aplink oranžinis ruduo. Oražiniai lapai sukasi aplink galvą tarsi mintys. Tik dažnai mintys yra bespalvės, jos skrenda pro šalį ir neužkliūna savo spalva. Jei pasitaiko kokia ryškesnė mintis, ji visada užkliūna. Tada ir prasideda įdomumai ir malonumai mintis apmąstyti.

Einant akmenuotu (akmenukai buvo balti ir pilki) takeliu mano galvoje skraidžiojo vien bespalvės mintys. (Mano kaklą buvo apsivijęs raudonas šalikėlis). Buvo, nebėr, koks skirtumas? Neįsiminei, vadinasi nevertėjo. Tik nereikia pamiršti, dažniausiai tai nutinka dėl tingumo, kad visgi yra dalykų, kuriuos reikia prisiminti. Kad ir tai, kur eini. Kitaip nors ir klaidžiojimai teiks džiaugsmą, galiausiai pagalvosi,, O kam? “.

Tuo takeliu aš ėjau pasivaikščioti į parką. Štai jums ir tikslas. Visai nebūtina turėti didelių tikslų, užtenka ir visai mažyčių. Iš mažųjų suseda didieji.

Smagu vaikštinėti rudenį. Tol, kol nusileidžia saulė. Kol aplink pranyksta tikrieji daiktai, lieka tik milžiniški jų šešėliai. Tada smagumas dingsta. Tada prasideda įdomumas. Turbūt kam nors įdomumas gali būti ir smagus, bet man taip nėra. Arba įdomu, arba smagu.



Taigi  naktimis yra įdomu. Pro šalį praeina senyvas vyriškis, pasiramsčiuodamas lazdele. Ant akių jis užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu. Tik jo eisena kažkokia per daug jaunatviška. Ir ėjimo trajektorija keistoka- penkiolika žingsnių pirmyn, lėtas sukinys ir keturiolika žingsnių atgal. Tada vėl penkiolika žignsių pirmyn.

Manyčiau, kad tai tėra užsimaskavęs jaunuolis. Jis apsimeta senuku, kad niekas neįtartų jo, vaikščiojančio po mylimosios langu. Pati mylimoji gal ir įtaria, bet niekada nedįsta pasitikrinti- bijo nusivilti. Mus visada stabdo tik baimė nusivilti. Nors gal ir gerai, kad stabdo- kas gi būtų, jei visi lėktų pirmyn pilnu greičiu. Senukas, o tikriausiai jaunuolis, jau tikrai niekur neskuba. Vienu pasivaikščiojimu pirmyn- atgal į priekį pasistūmėja vienu žingsniu. Bijo nutolti nuo savo mylimosios. Net ir šuo nenori nutolti nuo mylimųjų. Nors tada dažnai galima išmokti naujų dalykų, kurie pesimistų paprastai vadinami realizmu.

Nors visai gali būti, kad ten tėra tik paprastas senukas, savyje dar išsaugojęs kažką jaunatviško. Jo širdis plazda iš džiaugsmo, nes jis vis dar gali vaikščioti. Tiesa, nuo namų nutolti bijo, netoli nuo namų jam reikškia penkiolika žingsnių. Todėl jis jais mėgaujasi maksimaliai.

Įdomus metas yra naktis. Daiktai pasimato visai kitoje šviesoje, jei tik ten yra šviesos. Todėl labiau ir mėgstu naktį, naktis turi paslapčių. Gal būt niekada nesužinosiu senuko amžiaus, bet tai liks nakties dalimi. Ir diena jos niekada nesužinos.

Žvilgteliu į laikroduką ant rankos- rodyklės jau gerokai priartėjusios prie aštuonių. Tai reikšia, kad pats metas suvokti paprastą tiesą- viskam ateina pabaiga. Nors tai nereiškia, kad vienų gerų dalykų pabaiga nepranašauja kitų gerų dalykų pradžios. Nereikia bijoti paleisti gėrio. Paleidus jį, ateina naujas gėris. O užsistovėjęs ir nepaleistas gėris pamažu pašvinksta ir praranda savo blizgesį. Gėrį galima dovanoti- jei jis nežvilga tau, dar nereiškia, kad nežvilgės niekam.

Grįžau namo ir gėriau čiobrelių arbatą su medumi.