Mano visas turtas – šokoladas rankoje. Einu siaura gatvele, ieškodama tylos. Čia viskas pažįstama. Deja. Tik kiemai svetimi, į juos nemalonu eiti. Rodos, braunies į kito gyvenimą, lendi į jo kelnes. Tačiau kartu stovi susigėdęs kamputy, protarpiais kukliai sumirksėdamas akimis. Bare vakarais be perstojo parduodami kokteiliai, kavinėse - karbonadai, o danguje debesys. Tėtis sakė, kad visur viską gali nusipirkti. Pirkčiau, jei turėčiau pinigų. Mokėčiau, duočiau krūvą šlamančių už tylą. Visą gyvenimą tik pirkčiau, pirkčiau nesustodama, vežčiau karučiais bei traukiniais. Gabenčiau toli, toliau visatos pabaigos, kad niekas nerastų. Užkasčiau. Tada vėl pirkčiau. Jei tik turėčiau pinigų.
  Už manęs kažkas atsidūsta. Veik negirdimai. Taip tyliai, kaip leidžiasi lapai rudenį. Atsisuku. Stovi jauna mergina, kokių dvidešimties metų, avinti aukštakulnius, besididžiuojanti trumpu sijonu, lūpas pasidažiusi tamsiai, susivėlusi, žiūrinti į tolį, ji rūko. Nuorūka krenta žemėn. Atsitrenkia. Ir nurieda. Rankos, švelnios ir prižiūrėtos, iš pakelio ištraukia naują cigaretę. Vėl tas pats. Cikliškai pasikartojantis laikas, arba rutina, jau nieko, apart manęs, nebestebina. Susižavėjusi stebiu rankos mostą, išpučiamą dūmą ir tas susimąsčiusias akis. Staiga dingteli, kad ji turi didžiulę krūvą pinigų. Ji įstengė nusipirkti tylą. Negana to, dar liko šlamančių cigarečių pakeliui. Galbūt tik vienam, tačiau iš jo galima išpūsti be galo daug dūmų.
    Šaligatviu atžingsniuoja vyras. Pasitraukiu. Jis turi didelį, juodą it šis vakaras, lagaminą. Žmogus pažvelgia į moterį, jo akys nušvinta. Jis paprašo prisidegti, tačiau ši atsako, jog nėra ko laukti. Tuoj užges visi žibintai ir miestas apmirs. Jos balsas skardus, šiek tiek vaikiškas. Vyrui tai patinka. Jis atidaro savo lagaminą. Jame guli vokas. Jis leidžia moteriai jį paimti. Ji nusišypso, tačiau dirbtinai – atpažįstu tokias grimasas. Iš voko traukia neįtikėtinai daug pinigų. Ji skaičiuoja, nepraleidžia nė vieno banknoto, visus apžiūri ir darsyk perskaičiuoja. Pareiškia, jog trūksta. Sutinku. Nors ir kiek ten buvo, už tiek tylos nenusipirksi.
    Vyras šaltai nužvelgia jos nuostabią figūrą ir apsisukęs nueina .
    Pradeda kapsėti dideliais lašais. Kai verkia vakaras, jo nenuraminsi. Mano skruostu rieda jo ašara.
    Moteris vėl užsirūko. Ateina vyras, jau kitas. Jai vis per mažai, per daug niekada nebūna. Ji nežino ką jiems papasakoti, todėl vis sako, kad neužtenka. O jei tu prieitum, prisiglaustum ir nieko nesakytum, ji apkabintų. Vėliau - nesvarbu kiek turėtum pinigų - užtektų.