neužsifiksuok ant dugno sakydavo draugas ėsdamas kaliopę akimis va kai kaliopė su manimi buvau menininkas ji grauždavo mano teptuką laižydavo dažais aptaškydavom sienas lovas apsitaškydavom patys
vakarais ieškodavom įkvėpimo balandžius padegdavom ir paleisdavom kartoninėse dėžėse po troleibusais sykį kurdami padegėm draugą po troleibusu palindo
dabar nebesapnuoju kaip tapau draugas sapnuose pasirodo
ant dugno
toliau
bur kū bur kū