Atsisėdi. Veik tuščias kambarys tebeliepsnoja tyla, ir tu užuodi tą vienumą, kurią kadaise čia palikai. Kaip keista staiga suprasti, jog gyveni dėl šių sienų, nors dažai jau spėjo nutrupėti ir jos anaiptol neprimena buvusiųjų. Tu apkeliavai visą planetą, bet neradai nieko. Tik kažkur ties pusiauju pametei trešdalį savo laiko bei svaiginančią šypseną. Dabar jautiesi lyg išprotėjusi banalybė, šokanti nuo pasaulio stogo, bet tuo pačiu metu trokštanti užlipti į pačio žaliausio kipariso viršūnę ir darsyk pakvaišti. Įsistebeiliji į mažą vorą su didžiule širdimi, jis tupi kampe bei draugiškai kalbina musę. Sparnuotoji pasakoja apie žemę: slidų stiklą, kvepiančią žolę bei šalnas. Voro pilvas sugurgia. Tai, be abejo, nemandagu, ir jis susigėsta. Tuomet musė jam paaiškina apie vegetarizmo naudą. Ankščiau būtum iš to nusijuokusi, galbūt netgi pridurtum keletą sakinių. O dabar nerandi žodžių. Mąstai, kur taip elegantiškai išlėkė laikas, su savimi nešdamas tavo bukiausias mintis.
    Netikėtai girgžteli spyna ir įeina paniuręs vyras. Seniai jo nematei, tačiau neįstengei pamiršti. Jis prisėda šalia. Apsižvalgo. Jam taip pat keista egzistuoti dėl šio pilko ir nutupėjusio gyvenimo. Bet tau tai nerūpi. Nesvarbu ir tai, kad jis nostalgiškai žvelgia į tave. Vėlei nusuki akis į painų voratinklį. Jis pasikaso kiek praplikusį pakaušį, randa kelias pleiskanas. Nebegali kentėti, todėl išrėki kelis painius sakinius. Jis tyli, nes nieko nesupranta. Pyksta. Tu visąlaik buvai protingesnė ir tai pabrėždavai. Sunkiai atsidūstat.
    Žmogiškus kūnus skaudžiai palieka dvi meilės. Jos atsiduria skirtinguose kambario kampuose, mirkteli viena kitai, ir pasikaria.
    O lauke beprotiškai greitai auga kiparisai.