Ray Charlso balsas tyliai skambėjo, gėrėsi į senoviškai gėlėtas sienas, stiklinis stalas blizgėjo nubyrėjusiais kalėdinių žaislų blizgučiais, o Ana sėdėjo, ramiai mirktelėdama kas antrą taktą. Kiekviena iki skausmo žinoma nata, raidė, kiekvienas motyvas ir visa diskografija tilpo galvoje lengviau nei mintys. Tekėjo pro akis, nosį, burną, ausis, tekėjo sunkiai ir tirštai, skausmingai ir erzinančiai. Kitaip nei muzika. Muzika paprastesnė nei kasdienybė. Muziką paprasčiau išgyventi nei mirtį.
      Tėvo sugyventinė buvo kitokia. Ana nemėgo Mariją vadinti sugyventine. Vadino tiesiog Marija. Ir niekaip negalėjo neprisiminti jos kalėdinių meduolių skonio ir absurdiškų novelių mėlynuose sąsiuviniuose. Kasvakarinis skaitymas duetu, vėliau- deklamavimas duetu, dar vėliau- perkūrimas ir naujos pabaigos- kaip naujo gyvenimo įspraudai jos kasdienybėje. Marija buvo tėvo meilė. Ir Anos.

-Patildyk muziką.
-Čia mano asmeninė erdvė. Metras čia, metras ten ir dar metras ten, - paaiškino ji, mostelėdama rankomis.
-O čia mano prakaitu uždirbtos grindys, sienos ir CD grotuvas. Patildyk.

Nutilus muzikai mintys bėgo taip sparčiai, kad galėjo nuskandinti. Ana išėjo. Po prakaitu uždirbtų batų guminiais padais girgždėjo sniegas, krėtė šaltis. Vos įkvėpus, suledėdavo visa nosis. Ir mintys. Toliau bėgo tik pro akis. Ji pabandė pakelti lūpų kraštus, tikėdamasi sustabdyti krioklius skruostų iškilimais.
-Labas, laimingoji, - kaip tik tą akimirką kažkas pasakė.
-Labas, - mintys liovėsi.

Duetu kalbėdamos apie sniegą ir artėjančias šventes, nugirgždėjo  pušyno link. Sniegas dūsavo girdėdamas dvejus balsus vienoje Anoje, o jos nenustojamai, virpindamos savo sušalusias balso stygas, kalbėjo apie viską, kas aplink. Dviese garsiai atpasakojo seniausiai parašytas noveles, kūrė naujas pabaigas, šypsojosi ir girgždino sniegą.

-Pritildysiu muziką, mama. Tavo grindys, tavo sienos, tavo CD grotuvas, tavo mylinti dukra, - grįžusi tarė.