Kryžiai ant pirštų- tam, kad paguosčiau kiekvieną savo netobulą poelgį. Rankomis išrausiau meilę iš tavo širdies. Tegul siekiai buvę geri, bet akla būdama išprausiau ne tame virale, o nuoduose išskalavus apgaubiau tave. Jei ašaros gali nuplauti (nebenuplaus) tuos laimės vagius-priimk jų prilytą ąžuolo lapą .
Formos netokios, nebe įdomios. Nors niekada ir nelanksčiau praštmatnių gervių- origami. Bet dabar, net mintyse sustatyti rytojų nebeįstengiu.
  Jei kryžiai veiktų kaip ritualas sulipinti širdžiai-tu vis tiek prisiglausk prie manęs. Nereikia man kompromisų su skausmu, išgraužk juos, kaip išgraužia citrinos rūgštis.
Jauti? Girdi? Šitaip dūžiais į šonkaulių grotas vaitoja negalintys rėkti krankliai, savo kūnais trenkiasi ir nublokšti vėl skausmingai stojas. Nėra vienos širdies, skilo į juos, paukščius, vaitojančius, beieškančius Tavo duonos.

Rytas.

-Bet tu mano Dievas. Mylėk mane.
Jis lėtai užsimerkė. Dešimt sekundžių jo akys nuskendo į vokus.
-Dievai nepildo žmonių norų.


Todėl kryžiais, ant savo pirštų, aš bandau sulaukti paguodos. Kai mėnesiena iš padangių trenkias balzamu į apnuogintą sielą, klūpančią and savo nuodėmių plūkto, aš vis tik vaitoju tavo kvepalų.
Bergždžiai.