Kas aš - žmogus?

Sakiau sau, tyliau viduje prisiekiau, kad nerėksiu ir nedėsiu jokių šauktukų. Nenoriu atbaidyti, sukelti viduje nepatogių jėgų, kurios iššaukia nepaaiškinamą nerimą. Tikriausiai tokį patį, kokį jaučiu dabar. Bet jūs galit at- (si) -baidyti. Sunku teisingai pradėti.
Ką reiškia stovėti ant bedugnės krašto? Arba, panašus pavyzdys būtų-ką reiškia suvokti absurdiškumą? Remiantis Kamiu, pripažinti absurdiškumą - tai lyg sutikti su gyvenimo beviltiškumu. Kas po velnių tada esi pats, jei neva egzistuoji toje utopinėje nesąmonėje? Būdamas tame taške supranti, kad nežinai nei kas esi, nei ko nori, nei reziume - ko išvis čia kvėpuoji? Draminis kritinis taškas, kulminacija. Aš esu žmogus? Oh wow, kas tai?


Mane pagamino tėvai arba aš jūros kopūstas.

Būdama ketverių jau mokėjau prisiminti  ir karpyti žurnalų merginom galvas. O tai nutiko vartant „play boy“ (ne, aš buvau mergaitė!)  žurnaliūkštį. Mirtinas ginklas, taip, atspėjot - žirklės, jau taikės nurėžt J. Mandel galvą, bet atlėkė štai tėvas klykdamas- „Mano porno! “ ir išplėšęs iš rankų šaltąjį įrankį vos spėjo braukt išgąsčio prakaitą. Tą dieną ir sužinojau, kad mane pagamino tėvai. Kai išmokau pasisavinti informaciją ir minimaliai dirbti su ja, man pasirodė, kad aš tikrai kažkokio akto auka.

Po metų, na nepamenu, ar tikrai po tiek, per žinias pranešė apie meteoritą, neįsivaizduojamu greičiu lekiantį tiesiai į žemę vien tam, kad ją sumaltų į kosmines dulkes. Tiesą pasakius, man buvo nei karšta nei šalta, mat kambary buvo neseniai saikingai pakūrenta, tad temperatūra nesiskundžiau. Tačiau štilis ilgai netruko, o permainų kaltininkai - keturračiai riedučiai.
  Kitą dieną, po pietų, išvažiavau į plačiuosius betoninių gatvių laukus pasiganyt su „riedikais“. Žinoma, vienai nesmagu, tad susišaukiau viso rajono vaikų bandą. Ir pasileidom... Maniau, kad pasileisim gaudyti vėjo, bet kur tau! Ir pasileidom blevyzgot apie vakar dienos žinių reportažą. Nuo kada į mokyklą dar nepradėję eiti vaikpalaikiai (buvo visgi pirmokėlių ir antrokėlių - mūsų dičkiai) tauzija apie žinias?!
Susiraukiau ir ėmiau rėkti:
-Koks skirtumas, skrenda ar neskrenda tas daiktas į Žemę, nieko blogo nebus, negali būti, o dabar galim važinėtis?!
Kas kaltas, kad tada dar nemokėjau žiūrėti į tuos pačius daiktus iš įvairių kampų?
  Tebūnie tėvai.
Po valandos (pripažinsiu, buvo galima ir anksčiau konstatuoti tą faktą) pirmą kartą asmeniškai susipažinau su kvailumu. Vėliau jis dar dažniau lankydavo mano buką makaulę. Pagalvojau - aš kvailas žmogus. Kaip koks jūros kopūstas. Toks, kaip ir visi kiti.



Apsimesti  darbščiu

Niekada nemėgau darbo. Apskritai - jokios veiklos, reikalaujančios bent šiek tiek didesnio kiekio pastangų  nei-

naršymas internete,

muzikos klausymasis,

savo pagiringo užpakalio tempimas paryčiais į lovą,

telefono maigymas,

ėdesio nusigriebimas nuo stalo,

ir t. t.

Bet tam tikru gyvenimo laikotarpiu esi priverstas daryti tai, ko nenori. Tas gyvenimo laikotarpis - visas buvimas čia.
  Pusė penkių po pietų. Po keturių valandų, praleistų baseine, buvau nusikamavusi, oda perštėjo, negana to, sudirgintos chloruoto vandens akys be perstojo ašarojo. Atsirėmusi į šaldytuvą, nugara pajutau šalimais besislepiantį maistą - dar ir alkana! Jau ruošiausi stvertis aliuminių durelių rankenos, kai žvilgsniu užčiuopiau besileidžiančią žiemos saulę. Auksinis diskas už purvinų debesų. Pernelyg supaprastintas vaizdas, kad jo nepastebėčiau.
Tylus grožėjimasis.
Tarp parduotuvės kampo iškyšos ir stadioną juosiančios grotos vinguriuoja toks platus nukastas sniego takas. O kas, jei eičiau juo? Tada pro langą matyčiau save einančią, ir, leisdama karštą garą lauke, apšviesta besileidžiančios paprastos saulės, žvelgčiau į langą, už kurio virtuvėje stovėčiau nebyli, susimąsčiusi. Dviguba egzistencija. Bet keista, tokia įsivaizduojama padėtis pasirodė pažįstama. Tik rymodama taip ilgėliau, visgi neišgvildenau, kuo tai  artima.

Ir kai apninka neišsprendžiamos mintys, aš dirbu, kad nepertempčiau smegenų galvojimu. Išsitraukiau šoninės, kiaušinių, pagriebiau svogūnų,  pipirų rinkinį. Ėmiau gaminti – pjaustyti, kapoti, plakti. Darbas.
  Iš tikrųjų, nenorėjau nieko. Bet taip nutinka, kad turi daryti tai, ko nenori. Gal todėl slepiam savo beprotybę? Juk paprastai tokia mintis, kad vienu metu esi dvejose vietose, neįmanoma. Beprotiška, nenormalu. Todėl slepiuosi natūraliu, normaliu veiksmu - darbu. Slėpti turi visi ką. Visi ginasi - maskuojasi.

O žmonės tikrai bepročiai. Pjaustant svogūnus lūpas perkreipė kartus šypsnys.

Kai tau 1000 metų

Viena prailginta sekundė

atrodė ilga

                trumpėjanti
                 
                                      benykstanti

                                                              ištirpusi

Ša... Kuždesiai atliepia gyvenimo tuštumai.

Regėjau fragmentus, rikiavau pabirusias mintis. Keistus, perdėm nereikšmingus vaizdinius..
Prižadėjau būti rami. Nedraskyti to, kas nesudraskoma. Neįmanoma suplėšyti absurdo, kaltės, kvailumo, beprotybės. Ir dar daug ko. Niekada neįmanoma išsakyti visko, todėl nenustebk, kad čia radai tik netobulumą. Teisinuos. Aš - ne išimtis, aš klonas kitų, taip esančių ir  taip mirštančių.

    Kulminacija.



                                  Su meile - įkūniju ŽMOGŲ.