Kartais taip norėčiau nusukti šuniui koją, regis, taip suspausčiau to
apgailėtino padaro šlaunį, kad ko, išlįstų sutrupinti kauliukai iš po
pabaltusių krumplių.
Tai ne joks naivus sadistiškas troškimas, jokiu būdu, tai apgalvotas ir pasvertas kerštas. Akis už akį, dantis už dantį. Bet tikriausiai turėčiau pradėti viską nuo pradžių pradžios.
Lemtingoji šio troškimo užuomazga įsikirmijo manyje tą dieną, kai baigiau devintąją klasę.
Buvo beveik pusiaudienis, gerai pamenu, miesto laikrodis rodė be penkių dvyliktą valandą. Pati siesta. Pasisekė - tą dieną nesiregėjo jokio pikto debesies, anei balto pūkelio vangioje padangėj, o saulės kaitrumas! Tiesiogine to žodžio prasme „svilino“ plaukelius ant rankų, tad vos tik pasibaigus mokslo metų uždarymo šventei ketinau traukti prie prūdo pamirkti arbatiniame vandenyje. Taigi laiminga, atgavusi laisvę (nesvarbu, kad trumpam) mėgavausi pirmosiomis ekstazės minutėmis, kulniavau nežiūrėdama po kojom, o priėjusi maximą (apie viską prigalvota) ėmiau spygaut Avantazijos „Serpents in Paradise“. Niekuo neypatinga daina, net kažkodėl, dėl nesuprantamų priežasčių, primenanti eurovizijos tipažą. Tačiau pasąmonei neįsakysi, ji nusprendė - aš tik vykdau.
Jaučiausi laiminga, tikrai labai laiminga. Laisvė, ta apgaulinga ponia, stūmė gyventi visu pajėgumu, atidarė visus susilaikymo postus, žalia korta spontaniškumui. Man to ir tetrūko visus mokslo metus. Atrodo - negyvenau tuo laikotarpiu. Prisikėliau tik dabar, laisvei pašaukus. Palaimingas atodūsis vėdino plaučius. „Nešdinkitės dulkės išvien iš manęs! ”-taip viduje skandavau apsivalymo procesui.
Gal, jei nebūčiau sutikusi to padaro, palaimintoji diena taip ir būtų likusi tyro džiugesio versme. Tačiau...
Iš namų neišeinu, net su šluotom neišvytum, be dviejų svarbiausių daiktų-pirmasis iš pirmo žvilgsnio visai neypatingas - dantų krapštukas. Iš tikrųjų jis universalesnis negu kas nors galėtų sumintyti! Pagrindinę jo funkciją, žinoma, žino visi (krapštyti dantis-elementaru), tačiau, nestokojančiam fantazijos su juo galima ir prismeigti zirziančią musę, ir išsivalyti kojų tarpupirščius, įvėrus gėlytę, prisisegti ją prie atlapo, o prirėmus prie akmenėlio pasinaudoti kaip saulės laikrodžiu. Bet tai tik maža dalis jo gebėjimų! Na ir kaip išeisi į pavojų kupiną pasaulį be dantų krapštuko! Jokiu kosminiu būdu - NE!
Antrasis talismanas, kaip aš pati jį vadinu - akumuliatorius - kartoninė širdis. O, ji nepaprasta! Džiovintais žolynais apkaišyti kraštai persiūti raudono siūlo pynutėmis, rožių susigarankšliavę žiedeliai išsidėstę centre drugelio forma tarytum skrenda į spalvotų karoliukų debesį, imituojantį dangų.
Tad ir tą dieną įsikišau dantų krapštuką po akumuliatoriaus siūlu, kita ranka pagriebiau rankšluostį  ir iškulniavau.
Įmynusi 5km/val greitį jau sukau lankstą aplink pelkyną, nosį dirgino melisų ir mėtų aštrus tvaikas (pasiteisinsiu vienaip-nekenčiu mėtų), kadangi ėjau basa, pėdas gaivino vėsi, šlaptelėjus priepelkio žemė. Į nieką nekreipiau per daug dėmesio, mėgavausi ir dėl to nepastebėjusi primyniau kažką visai nepanašų į žolę. Tą pat sekundę gamtos ramybę sudrebino nežmoniškas kauksmas! Man lyg kas kūju tvojo į galvą- o tu rupke! Ogi šunėko koją užmyniau! Kad jį kur griausmas - perkūnas su žaibais taip nekvailioja, kaip kad tas šunėkas pasiuto bliaut! Beregint atkėliau koją ir nė pati nepajutau, kaip atatupsta atsitraukiau. Ir sugebėk tu man nepastebėt šunio... Pasvarsčiau, šį kartą jau rimtai, apie būtinybę įsigyti akinius.
Nelaimėlis pasirodė visai jau nemažas- kokio kibiro aukščio ir paguldyto lygintuvo pločio. O apskritai priminė taburetę. Net rudas kaip pastaroji buvo. Akys apsiašarojusios, snukelis surauktas, ausys prigludusios prie šonų lapatavo vargšeliui rąžantis iš skausmo. Pasijutau tikra niekše -gal neįkas paglostytas? Surizikavau: lėtai ištiesiau pirštus jo link, pritūpiau mažumėlę. Prisigrętinau ir... Na, manau, užteks paminėti faktą, kad ne daugiau kaip po dešimties minučių intensyvaus glostymo mus jau galėjai pavadinti geriausiais draugais. Štai tau! Lažinuosi, nė neprisiminė buvęs užgautas.
Jei kada nors kas matė „Mano kaimynas Totoro“, tada lygiai taip pat žiūrėtų ir į mus. Pašėlusiai geras jausmas užmetus akį. Sėdžiu išsikvempusi, jau tris kartus ištaškius prūdelio balą, varvėdama, šuo, galvą padėjęs ant pilvo, kilojasi įkvepiant ir iškvepiant. Šioje vietoje operatorius jau galėtų išjungti savo amuniciją ir daugiau nieko nefilmuoti. Bet, kaip dažnai būna,  vis tiek prikuria pagrindiniam filmui dar bent porą nevykusių tęsinių...
Visus daiktus buvau sumetusi and kelmo - drabužius, dantų krapštuką, kartoninę širdelę. Rankšluostis vienintelis kentėjo patiestas ant žemės ir užgultas. Maisto su savimi neturėjau.
Visai netikėtai šunėkas nosimi ėmė kibinti mano šoną. „Kažin ko jis čia nori? “- dingtelėjo. Bakst... bakst... bakst... Prasišiepė, viauksėt pradėjo.  Debilišku žvilgsniu tevaliojau spėtrytis į jį. O! Draugelis, matyt, ėst panoro! Neramuolį ėmiau glostyti ir rankomis skėstyti, kad nieko valgomo neturiu. Nežinau, kur jis prieš tai augo - gal pas kokius turčius, kur neregėtai išpindėjo. O vaikyti, kaip jis pasiuto, supratęs, kad nieko iš manęs negaus! Koks savanaudis - dar dabar surinku!
Nasrus atidarė, tarytum išaugo tris kartus, ant riestų nagų pasistojo. Kas nors kitas, nematęs jo prieš tai, būtų palaikęs padarą mutavusia kate. Net žagtelėjau. Prieš minutę rodytą prieraišumas nupūtė vėjas. Nežinojau kur dėtis - bėgt, staugt, o gal vėl užglostyt?
Ir tą  sekundės dalelę, kada tikrai maniau puls nagais graibyti manąją odą, kai pasirengiau rankomis kniaubtis galvą, net kai visiškai buvau tikra, kad bus baisu, net neįtariau, kad gali būti dar baisiau! Užuot paskanavęs 3B grupės kraujo, jis griebė draskyti mano daiktus! AKUMULIATORIŲ IR DANTŲ KRAPŠTUKĄ! Akyse patamsėjo - nepaisiau visą kūną surakinusios baimės ir griuvau šunėkui ant sprando. Nejutau nė skausmo, nė žemės po kojomis, regėjau tik į skutus byrančias kartoninės širdies liekanas. Dantų krapštuką prieš tai jau prarijo negailestingi nasrai...
Net šiandien nežinau, kaip parsiradau namo, nežinau, kur padūkęs šuo pradingo, neretai svarstau jį buvus velniu, kitaip neįstengiu manyti.
Niekas neatstos daugiau akumuliatoriaus - kartoninės žolynų širdies, o kitas dantų krapštukas nebus toks ypatingas kaip būtasis. Tas šuo tą saulėtą atostogų dieną iškando ne tik materijas, bet daug daugiau-atvėrė didelę juodąją skylę ten, kur turėtų būti-„mylėkime gyvūnus“ mintis.
Kartais tikrai labai norėčiau išlaužti šuniui koją, kad rankos kraujais pasrūtų. Tada bent maža dalele atsilyginčiau tiems savanaudžiams, amžinai alkaniems dviveidžiams dėl vieno jų padarytos nebeatperkamos skriaudos.
Kerštas yra kerštas, o principas yra principas. Tad skelbiu vendetą!