Dievo nebėra. Dabar yra „Maxima“. Dabar, būtent dabar, pats tinkamiausias metas uždegti žvakutę ir pasimelsti šiai dievybei. Lėtai priklupkite, keliais lengvai palieskite žemę, praverkite piniginę, išsiimkite mėlyną banknotėlį, kuriame pavaizduotas gerai paišlaidauti nusiteikęs Vydūnas, ir sukalbėkite užtikrinto vartotojo poterį: „Tikiu Maximą motiną visagalę, turtingųjų ir bėdžių pribuvėją, ir cirkuliuojančią jos apyvartą, mūsų pinigų rijikę, kuri prasidėjo, ir, po galais, „neužsilenkė“, gimė iš akcijų mylėtojų, kentėjo dėl konkurencijos su „Norfa“, buvo sulysusi dėl krizės, kone numirus ir palaidota. Nužengė į pragarus. Trečiąją dieną (bet ne po Velykų, o, pasirodo, prieš pat Kalėdas) kėlėsi iš numirusių, įžengė, prisipumpavusi šlamančių, cirkuliuoja sau kaip cirkuliavusi, iš ten ateis vartotojų piniginių teisti. “ Sukalbėjote? Puiku. Esate nuostabus, pavyzdingas vartotojas. Jei minutėlę suabejojote, ar tikrai neturite reikalų su „Maximos“ garbintojais – galiu jus nuraminti. Maldą, nelygu kokį plastilino gabalą, galite minkyti savaip. Vietoj tikėjimo į „Maximą“, jūs galite pasirinkti tikėjimą į „Norfą“, „IKI“, „RIMI“ ar net į patį „Babiloną“ ar „Akropolį“ (jei tik senovės graikai ir babiloniečiai dėl to kapuose nesivartys). O man tai kas... 
          Vis dar abejoju ar vartojimas yra monoteistinė, ar visgi politeistinė religija. Viena vertus, tu gali tikėti į daugelį prekybos tinklų, kita vertus – dažniausiai turime patį mėgstamiausią ir į jį šventai tikime. Tai tikrai labai painu. Bet dar painiau yra tai, kad lieka neaišku, kas čia yra plaštakės: ar tai vartotojai, kurie eina ten, kur siūlo už priimtinesnę kainą, ar prekybininkai, kurie verčiasi per galvas, kad parduotų savą prekę? Štiš, plaštakės!!!
            Tarkime, kad vartojimas nėra religija. Tarkime, kad tai – nevalingas veiksmas, kurį atlieka beveik visi žmonės. Įėjus į parduotuvę nevalingai paimame prekių krepšelį, nevalingai pradedame ties kasdienio vartojimo prekėmis, tolstame link nukainotų varškės sūrelių, artėjame prie brokuotų ir beprotiškai nupigintų molinių vazonų, neatsilaikome nesusižavėję žieminiais batais, kuriems pritaikyta 75 procentų nuolaida (nepaisant fakto, kad lauke jau geras mėnuo čiulba mūsų paukštužėliai, apdainuodami skaistų pavasarį) ir užbaigiame keliais buteliais “lituanikos”, kuriems pritaikyta 5 procentais didesnė nuolaida, nei kitame prekybos centre. Mat „baliai“ – reikalas rimtas, o rimtiems reikalams ir rekiamas kiekis rimto “antpiliuko” būtinas. Visą galingą prekių arsenalą velkame link kasos. Eilė dažniausiai pasitaiko tokio ilgio, kaip senais gerais laikais prie “sasyskų”. Atsipeikėję ir pažiūrėję, kad rankoje laikome ne talonėlį, o piniginę su mielais, lietuviškais litais, pajuntame, jog jau skenuojamos prekės. Miela moteriškė, aksominio liejimo balsu, pareikalauja aksominės sumelės pinigų. Mintyse grįžtame vėl prie senų gerų laikų, pasirenkame patį riebiausią rusišką keiksmažodį, ten pat smegenų gilumoje nusikeikiame, o pardavėjai padovanoję įtariamai nuoširdžią šypseną ir rankoje suspaudę jos atmestus “Darių ir Girėną“ bei keletą varganų kapeikų, grįžtame į skaudžią realybę. Lyg šaltu dušu aplietas žmogus jau supranti, kad išpirkai trečdalį Kinijos ir dar galai žino kiek ir ko. 
            Taigi, lieka neaišku, kas yra vartojimas. Nors įžangoje riebiai tėkšta mintis esą “Maxima” yra Dievas – amoraliai smeigianti, aš pasilieku ją. Tik nesakykite, kad kartais nebūnate tarsi Alisa, kuri pamačiusi baltą triušį, nulekia paskui jį ir įkrentą į duobę, taip atsidurdama stebuklų šalyje. Tik skirtumas, kad nūdienoje tas baltas triušis yra reklama. Jos rankomis neapčiuopi, bet apkerėtas velniško įtaigumo, įkrenti į duobę – vartotojiškumo duobę. Tik, gaila, toje duobėje anaiptol ne stebuklų šalis, o 50 procentų akcija smegenims su rekomendacija nedelsiant jas įsidėti.