Diena prabėgo daug greičiau, nei galėjau įsivaizduoti. Skersai ir išilgai išvaikščiojome magatininkų kaimelį, Rijanas mane supažindino su keliais savo draugais – mažute moterėle Maja, vyruku, pardavinėjančiu arbatžoles, kurį visi vadino Žoliuku, su keliais vaikais, prikibusias prie jo kaip usnys, bei daugeliu kitų.
  Visi žmogeliai buvo labai draugiški, šypsojosi, Maja net pakvietė į svečius arbatos, bet mes atsisakėme, nes Rijanas žadėjo dar daug ką man parodyti.
  Bet net nepastebėjome, kaip saulė paniro po debesimis ir dangumi nuslydo prie vakarinio horizonto. Tokio nuostabaus saulėlydžio dar niekada nebuvau mačiusi, nors neretai namuose rymodavau prie lango, žiūrėdavau, kaip auksinis švytintis kamuolys pasislepia, kaip tamsi sutemų drobė apkloja kambarį, miestą, pasaulį.
  Violetinis dangus nepaleido mano žvilgsnio. Abu sėdėjome pamiškėje, atsirėmę į suskylinėjusį pušies kamieną, ir grožėjomės paveikslu, kuriame ir mes patys buvome nutapyti. Ir aš visai nenorėjau kitokio piešinio. Visai nenorėjau.
  Kad visiškai sutemo, pastebėjau tik tada, kai prie ausies išgirdau ramų Rijano balsą. Apsidairiusi pamačiau, kad pieva tamsi, nesimato nei linguojančių smilgų, nei susiskleidusių ir rasos nusvarintų žiedų.
-Geriau eime į pilį, nes kai visiškai sutems, čia gali būti pavojinga, - tarė Rijanas.
-Net nemačiau, kaip sutemo! Čia tiesiog nuostabu, -pasakiau jam, nusiaudama batelius ir pasileisdama bėgte per pievą pilies šviesų link.
-Palauk, šūktelėjo vaikinas, -nebėk.
-Pasivyk, - sušukau jam ir garsiai nusijuokiau.
  Basomis kojomis lėkiau per rasą, nebuvo jokio vėjo, o danguje liko tik mažytis šviesus ruoželis.
-Stok, kur leki, ten negalima, -jau išsigandusiu balsu man šūktelėjo vaiknas.
  Sustojau ir atsisukau. Jį įžiūrėjau sunkiai, bet dar mačiau, kad moja ranka grįžti.
-Ateik, -pašaukiau jį ir pamojau.
  Jau norėjau bėgti toliau, bet jis greitai atsidūrė prie manęs, smarkiai – per daug smarkiai – apkabino per pečius ir pradėjo mane vestis atgal. Aš priešinausi ir norėjau eiti į šviesas, bet jis neleido. Tylėdamas nusivedė mane į pamiškę ir, nesukdami nei į mišką, nei išeidami į pievą, ėjome tolyn. Nesikalbėjome. Noras bėgti į šviesas dingo, atrodė, kad visą pasaulį užvaldė ramybė. Žingsniavome tolygiai, man net pasirodė, kad kojomis braukiamų žolių skambesys yra laikrodžio tiksėjimas.
  Vėjas pūstelėjo tiesiai man į veidą ir aš užsimerkiau. Šilta naktis tiesiog kerėjo.
-Raganiūkštė, -suvapėjau beveik miegodama.
-Kas? -paklausė Rijano balsas, šiltesnis už vasaros vėją
-Naktis.
Vos vos pramerktomis akimis mačiau, kaip jis nusišypsojo.

  Kažkas sugirgždėjo ir aš pašokau. Nuo miego sulipusios akys dar nenorėjo man parodyti aplinkos, kurioje esu, bet pamirksėjusi išvydau tamsų kambarį ir šalia stovintį besišypsantį Rijaną su ant veido užkritusiais plaukais.
-Kas atsitiko? -paklausiau.
  Net pati išsigandau savo gergždženčio balso. Tyliai nusikosėjau.
Rijanas visdar stovėjo išsišiepęs, bet man pasakė tik vieną žodį:
-Užmigai.
Tokio paaiškinimo visiškai užteko. Nusišypsojau ir nuvirtau atgal į patalus. Kurį laiką buvo tylu, vėliau išgirdau sucypiant ir spragtelint duris.

  Mane pažadino triukšmas kieme. Nusižiovavau, pasirąžiau ir išlipau iš lovos. Kai prisiminiau, kad vakar užmigau tiesiog eidama, suėmė toks juokas, kad griuvau atgal į lovą ir pagalve užsispaudžiau burną. Kai nusiraminau, pirmiausia priėjau prie lango ir pažvelgiau į kiemą.
Keli sargybiniai už rankų laikė gana puošniai apsirengusį žmogų, kuris šaukė pagalbos ir spardėsi, bet sargybiniams tai buvo nė motais. Kiti kieme esantys žmonės elgėsi lygiai taip pat, kaip ir man atėjus į pilį – būriavosi, smalsiai žiūrėjo, o vaikai rodė pirštais.
Netrukus privažiavo vežimas, į kurį žmogus buvo šiurkščiai įstumtas. Jam buvo surištos rankos. Nukritęs veidu į dugną jis net nebandė keltis. Arkliai atsistojo piestu, o vežikas smarkiai kirto jiems vadelėmis. Du sargybiniai vos spėjo įšokti prie gulinčio žmogaus, kai arkliai bėgte pasileido pro vartus. Vietoj jų liko tik tuntas dulkių.
Žmonės greitai išsiskirstė, dulkės nusėdo, įsivyravo ramus ryto šnaresys.
  Atsitraukiau nuo lango. Ten, kur buvau alkūnėmis pasirėmus į palangę, liko du ratukai. Kambarys būtinai reikalavo valymo. Nusišluosčiau baltas alkūnes ir pro girgždančias duris išėjau į laiptinę.
Nespėjus nulipti prieš mane išdygo nedidukė mergytė tarnaitės rūbais ir ištiesė padėklą su vaisiais. Ji truputį pasimetė, sužiuro man į veidą, paskui greitai nuleido akis.
-Viskas gerai, eime į kambarį, ten pavalgysime.
  Ji stovėjo tylėdama ir nuleidusi akutes.
-Prašau, - mostelėjau ranka į viršų norėdama, kad ji liptų pirma.
Ji vos išlemeno:
-Tarnai... Tarnai nelipa pirmi.
-Kągi, -tariau ir užkopiau į viršų.
  Atidariau duris. Ji visa išraudo, bet nuėjo į kambarį pirma. Savo vargana prijuostėle nušluostė stalą ir padėjo padėklą su vaisiais. Tada pasitraukė kelis žingsnius ir sustojo sustingusi lyg statula.
-Kas atsitiko? -paklausiau susirūpinusi.
Mergaitė kelis kartus žvilgtelėjo į mane ir sužiuro sau į batukus.
-Kalbėk, -švelniai tariau jai.
-Aš... Man liepė... Aš jūsų tarnaitė, gal ko pageidausite?
-Sėsk šalia.
  Ji iš nuostabos išplėtė akis, nedrąsiai priėjo arčiau ir klestelėjo šalia mano kėdės.
-Sėsk ant kėdės, ne ant žemės.
  Mergaitė greit pašoko.
-Atsiprašau.
-Nėra ko atsiprašinėti, -paskiau linksmai.
  Ji nepatikliai dėbtelėjo į mane, pasitraukė kėdę, bet liko stovėti.
-Sėsk, sėsk, ir papasakok apie save.
  Ji žiūrėjo į mane kaip išgąsdintas žvėriukas, paklaikusiomis akimis, o aš nesupratau, kas jai yra. Į burną įsidėjau vynuogę.
-Paragauk, labai saldžios, -tariau jai.
Mergytė visai nunarino galvą. Po kelių sekundžių vos girdimai sušnabždėjo:
-Tarnai su ponais prie vieno stalo nevalgo.
-Aš ne ponia, -pasakiau.
Ji lėtai ištiesė rankutę, bet staigiai vėl nuleido sau ant kelių.
-Už tai mane nubaus, -tarė man.
-Aš niekam nesakysiu.
  Ji įsisiurbė į mane savo mažomis akutėmis. Man buvo truputį juokinga, bet kartu ir neramu, kad mergytė tiek prigąsdinta.
-Šitame kambaryje taisyklės negalioja. Gali daryti ką nori, -pasakiau.
-Tikrai? -balselis darėsi šiek tiek drąsesnis.
-Žinoma.
  Kelios vynuogės greitai atsidūrė mergaitės burnytėje. Džiaugiausi, kad ji elgiasi truputį laisviau.
  Ant padėklo vaisių greitai sumažėjo.
-Kas atsitiko kieme? -paklausiau prisiminusi kiemo šurmulį.
-Valdovė ištrėmė raštininką.
-Už ką? -paklausiau susidomėjusi.
-Nežinau. Bet žinoti turėtų bėglys.
-Kas toks?
  Mergaitė greit užsidengė burną.
-Aš niekam neišduosiu, pasakyk, -tariau.
-Na, taip vadinam Rijaną.
-Ką? -buvau labai nustebinta. -Nežinojau. Kur jis dabar?
-Turėtų būti savo kambaryje, vienu aukštu žemiau.
  Nieko negalvodama pašokau ir išlėkiau pro duris. Norėjau kuo greičiau išsiaiškinti paslaptis, kurios buvo juntamos net kvėpuojant. Prisiminiau Rijano patarimą ir skaičiuodama laiptelius saugiai ir greitai nusileidau žemyn. Kelis kartus pabeldžiau ir norėjau įsiveržti vidun, bet kažkas mane sulaikė. Tiesiog stovėjau ir tyrinėjau durų plyšelius bei įtrūkimus.
  Pro staiga tyliai prasivėrusias duris vėjo gūsis mane įsiurbė vidun. Kambario oras nebuvo troškus ar slogus, kvepėjo šienu. Man tai pasirodė gana keista, bet nieko nesakiau. Rijanas buvo atsirėmęs į palangę ir stebėjo kieme verdantį gyvenimą.
  Staiga prisiminiau tas kelias vasaras kaime, kada su draugais kiauras dienas lakstydavome pievomis ar taškydavomės balose, o naktimis miegodavome sulindę į šieną. Tada visas smagumas ir grožis buvo įprasta, o dabar tapo tolimu prisiminimu, kurį begalo norėjosi atgaivinti.
  Net nepajutau, kada priėjusi prie palangės parimau šalia Rijano. Žiūrėjau kažkur virš horizonto, bet nieko nemačiau. Galvoje sukosi prisiminimai, senos svajonės, užmiršti veidai. Taip norėjosi dar kartą palakstyti basai per balas, pasimėtyti šienu ir visą naktį dainuoti pritariant laužo spragsėjimui.
-Prisiminimai? -pažvelgęs į mane šyptalėjo Rijanas.
-Iš kur žinai? -paklausiau vis dar kapstydama praeities skrynią.
-Neįsivaizduoju kas dar gali lysti į galvą tiek laiko spoksant į vieną tašką.