_

  Vasario pradžioje, ar pabaigoje...
Matai, kaip vis sninga, sninga... Ir vis p u s t o.
 
  Stiklinė žvarba eilinį kartą sukaustė mažąjį Makdenburgo miestelį, o ypač...
  Ypač susigūžusią nuo vėtrų ir speigo - žemą, apdriskusią, lentomis apramstytą pašiūrę, kurioje be šeimininko ir jo nuolat skalijančio gauruoto kiemsargio, retas kas beapsilanko. Žmogus, gyvenantis šioje lūšnoje, jau niekas nebepamena nuo kada, buvo pramintas Laukiniu Džo. Iki šiol nesuprantu su kuo tai susiję, nes kai pirmą kartą pamačiau jį, Džo man pasirodė ne kiek laukinis, kiek atgrąsus.
  Vakarais šį varguolį galėdavai sutikti Febreceno kvartale, kuris tikrai nebuvo vienas iš geresnių, bet priešingai, turėjo įvairių atsiliepimų savo „reputacijoje“. Kvartalas visada būdavo dvokiantis ir purvinas, kaip ir pats Džo, manau dėl to jis ten ir lankydavosi. Ar Džo buvo kada padorus žmogus? Ar viskas dėl Febreceno, ir ten besisukinėjančių tipų? Gal kas ir žino...
  Grindinys, kuris kadaise čia buvo tvarkingai iškoltas skaldytom plytelėm, dabar visas išvartytas ir pilnas purvo, vos vos užklotu sniegu, kuris per laiką tapęs lygiai toks pat murzinas, kaip ir visas kelias. Žmonės einantys pro čia, stebėtojui tikrai galėtų pasirodytų komiški, vien kaip jie vienas po kito, apšalusiu keliu slidinėja, o dar tokie pikti ir irzlūs, bet vis lyg kokie krypuojantys pingvinai, apsimuturiavę nuo galvos iki kojų skarmalais ir pritampantys prie viso šito bjauraus tešlyno vaizdo.
  Bet nepamirškime trobelės, kurioje šįvakarą nerimastingai laukia Džo. Ir ko gi jis gali laukti tokį vėlų vakarą?
  Ant slenksčio pasirodo ilgas, tamsus šešėlis... Džo nusiramina. Bet kiemsargis vis nesitveria ir urzgia, lyg kažkas svetimas būtų tarpdury...