Esi valdovas, mes tau lenkiam galvą,
Gyvenam tik tavim ir tik apie tave.
O tu nemyli mūsų ir veji į kalną,
Mes bėgam, žinom nors, kas viršuje...

Be tavo galios niekas nesugriūna,
Mėnulis neteka tau saulės nenuleidus.
Tu subjauroji mūsų jaunus kūnus,
Iškloji raukšlėmis rankas ir veidus.

O naktimis, kai nieko nenujaučiam,
Apkabini kiekvieną tartum tikrą sūnų
Ir iškvepi į veidus žvarbaus šalčio,
Kad nepabustume tokie kokie atgulę.

Žinau kaip baisiai nekenti manęs,
Žinau, kad maldos nepadės
Tačiau klūpau ant kelių ir prašau tavęs
Nors kiek malonės iš šaltos širdies...