Man baisu stebėti kaip iš tavo didelių, rudų akių
Byra kraujo ašaros ir trenkiasi į žemę.
Nebegaliu, nebeįstengiu aš sušildyti šaltų,
Savo delnų, nes juos ledinis skausmas semia.

Jau pavargau rymoti prie bespalvio horizonto,
Ir bergždžiai tikėtis, jog gilusis įšalas išnyks.
Pilnos panagės šlykštaus, kraujuoto grunto,
Iš kurio tuoj piktžolės ir dilgėlės sudygs.

Užčiaupki burną ir daugiau nė žodžio, ša!
Nesakyki frazės „tiek mažai tereikia mums“.
Man reikia daug, o mano norą tą,
Geriau pamiršk, nes tavo protas susidrums.

Prašau, nustok - kentėt aš tavo liūdesio nebegaliu,
O šaknys jau kiaurai per širdį sminga piktžolių ir dilgėlių.