Niūniuodama vaikštinėju.
- Gal tau medaus? – siūlau stabtelėjusi  Marilyn plakatui.  – Matai, šis kažkoks baltas, ne toks auksaspalvis kaip įprastai.
Ji suraukia nosytę, bet pažvelgusi į Mikelandželo Dovydo dešimties centimetrų aukščio reprodukciją ant stalo žaismingai nusikvatoja ir papurto garbanas pažerdama ant savo pečių dainų žodžius.
- Kokia tu nenormali, - virkauja Džefas Buklėjus savo  Haleliujos melodija iš garso kalonėlių.
- Ak, nutilk,  - tariu ir, grėsmingai mostelėjusi dideliu balto medaus stiklainiu, pastatau jį ant stalo. Pliušinis Mikė žvelgia į medų.
- Matau jame gilią metaforą,  - susirūpinęs sako.
Gūžteliu.  Atsiremiu į lentyną ir kelias minutes klausausi kaip mano vaikystės pasakų knygos niūniuoja viena kitai Elvio „Love me tender“.  Peržvelgiu savo užrašus. Šiandien „in memoriam“ skiltyje neskalbtos kojinės. Tada atsidususi sėduosi priešais veidrodį ir, kabindama šaukštu medų, žiūriu į kitą Save, kabinančią šaukštu medų. Tokį pat baltą.
- Jie visi tokie naivūs, jiems terūpi  iš bronzos nulieti kieno nors raumenys ar medus, - liūdnai sakau.  – O knygos užsiėmusios tik savimi. Nežinau ir su kuo rimtai pasišnekėti.
- Suprantu ką turi omeny, - rimtai linkčioja kita Aš. – Man čia, kitoj pusėj, irgi panašiai.
Liūdnai šypsomės viena kitai.
- Ar išgirdai? – susijaudinusi sušnabždu. Atsistoju ir tykau. Visi kambario gyventojai nutyla ir susidomėję žvalgosi. Norėčiau paprašyti, kad Kandis kvėpuotu kiek tyliau, bet tuo sukelčiau tik dar daugiau triukšmo ir tikrai išbaidyčiau Ją.
Menininko gyvenimas nelengvas, galvoju. Pavyzdžiui, nors save laikau menininke, dar nieko nesu sukūrusi. Manininkas – medžiotojas.  Aš prasta medžiotoja.
- Gotcha! -  su džiaugsmu šūkteliu. Po to rimtai paaiškinu. – Jau seniai norėjau pasakyti “gotcha“. Tiesiog neprotinga prieiti prie žmogaus ir sakyti „gotcha“. Tam reikia tam tikros progos, tam tikros situacijos, - aiškinu. – Be to, ir ne bet kokiam  žmogui gali sakyti „gotcha“. Ne visi supranta.
Tada pažvelgiu į tai, ką laikau rankose. Ji visai mažytė, jos kone nėra.
- Mintis, - susijaudinusi kvėpteliu ir girdžiu kaip Van Gogo saulėgrąžos džiaugsmingai sušlama.
Iškilmingai apsikabinu Mintį ir tvirtai laikau. Ji auga. Į žodį. Sakinį. Tekstą. Didėja, didėja. Ir vėl virsta mintim. Su pasigerėjimu nusišypsau  ir ją paleidžiu.
Ateina Naktis.