Namai spalvoti. Visi ryškūs, tik langinės baltos, seniai dažytos ir pamirštos. Kaminai trumpi, tačiau platūs. Iš jų neberūkta dūmai, tik kvapas, veik neužuodžiamas, skverbiasi laukan. Namų jaukumas, anklodės, auksinės paltų sagos – viskas rūksta. Laiptai lipant traška, po kojomis čeža žvyro akmenukai, ir krenta žemėn pro pelių paliktas skyles. Žiemomis jos jau neberanda duonos, o laukuose vasarą bergždžiai ieško augančių rugių.
    Gatvė siaura. Ja važinėja pieninkas, vienintelis čia naudojantis dviratį. Ir dabar rieda. Pirmyn, po to atgal. Jis vežioja įsivaizduojamą pieną, o šalia lovos laiko popierinę karvę. Baltas skystis, būna, kartais labai garsiai teliūškuoja, tuomet vairuotoją sukausto nepaaiškinama baimė.  Neduok Dieve, išsipils.
    Vakare, kuomet Margė pagaliau užmiega (mat karvutę kankina nemiga ir baisūs sapnai), žmogų apima keistas liūdesys. Kartais į galvą visai patyliukais ateina mintys, jog visa tai netikra. Kad kaimas tuščias, nėra mažų, svaiginančių degtinės stikliukų, o ir mėšlas nebekvepia. Jam atrodo, jog ryte niekas neves ganytis avių į tamsiai žalias pievas. Kartais vaidenasi, kad jo karvė kosėja. Kad ji serga nepagydomai. Tada jis sapnouja save verkiantį, ryjantį savo kruvinas ašaras bei dūstantį. Mato daugybę veidų, jie lekia aplink, tuo pačiu skrisdami tolyn, į ten, kur viskas jau buvo. Visi nori jį pasiimti kartu, maloniai kalbina, kai kurie net tiesia rankas. Žmogus nė nepagalvojęs atsako, kad jo laukia pienas, jis negalįs visko mesti ir skristi kartu.
  Pieninkas atsibunda išliptas lipnaus prakaito. Staiga prisimena, jog vėluoja, o pieno laukia dešimtys alkanų vaikų.
   



  Kartą jį išsivežė. Vyrai buvo dideli palyginti su kaulėtu pieninku. Be abejo, jis priešinosi. Rėkė, kad karvune niekas nepasirūpins. Sakė, gražūs debesys, tad Margę reiktų išvesti į lauką. Ji mėgsta stebėti dangų.
    Akimirką žmogus pajuto veriantį skausmą rankoje. Vėliau apsvaigo galva, akys pasidarė sunkios, švervės išsiplėtė, bandydamos įtraukti kuo daugiau oro. Jis sukniubo geležinių vyrų rankose.
    Atsibudo tarpe minkštų sienų, su pernelyg plačiais marškiniais beprotiškai ilgomis rankovėmis. Kambaryje daugiau nieko nebuvo, tik lova, kurios stingdantis šaltis vyrą erzino savo svetimunu ir smarve.
    O priekyje grotos. Geležinės bei stiprios, kaip tie vyrai, pagrobę pienininką iš kaimo. Arba namus iš jo širdies. Nebesvarbu.
    Aplinkui sukasi veidai. Siūlo skristi.