aš atsakydavau tau „ne“ ir tu didžiuodavaisi manimi.
ir tu raudodavai miškuose, visko vėl nebetekdamas
aš atsakydavau tau „taip“, ir tu bijodavai dėl manęs
bijodavai mano džiaugsmo, mano laimės, mano nelaimės

o balta mergaite, - sakydavai tu
nebrisk su manim į juodą
nakties dangų: jis be dugno
kuriuo teka šnarėdama mano upė
nebrisk švelniom basom kojom per šaltus akmenis

aš atsakydavau tau „taip“ ir mano lūpos pajuodavo
dieve dieve
tu nieko man negalėjai duoti, manęs pačios
neatimdamas, kai verkdavo sodo pievoj žolė

aš atsakydavau tau „ne“ ir tavo lūpos pajuosdavo
ir stovėdavai vienas lyg dievas, kuriam
nesimeldžia niekas, stovėdavai
į juodą naktį
įbedęs save lyg sparną
į juodą naktį

kur ta riba, - klausdavai
kada mes ją peržengėm, tapdami
svetimais

tik baltas mergaitės rūbelis skrenda dangum