Rasoto stiklo
                  pakraščiu
                              šliaužiu
lyg būčiau tas,
kurs dangų laiko broliu
ir nyksta pėdsakai
    kvapiųjų dobilų,
kai naktys vasaros
    švelnumą smilgų grojo
--
Melodija liūliavo
                supos ant žolių,
blakstienų mostai
tyliai atkartojo
    džiaugiaus, kad tyliu
  nereikėjo net garsų,
kai debesų mergelė
  aukštumoj natas dėliojo

nusidriekė
              per visą
                            dangų,
Dievas matė tai
ir lipo
tų natų
lieptu —
gracingai ranka mojo

ir aš girdėjau,
      prisiekiu šventai,
  kaip debesų pulkai
giesmes giedojo