Virš rytinio pilies bokšto patekėjo saulė. Tik dabar supratau, kad atsikėliau dar prieš aušrą. Šiltas spindulys dūrė tiesiai į akį ir aš besimarkstydama pasitraukiau nuo palangės, o Rijanas vis dar buvo pakėlęs akis į dangų.
  -Taikli, -nusišypsojau darsyk dirstelėdama į saulę, šįsyk tik akies krašteliu.
  -Pagaliau ramu, -atsiduso vaikinas.
  -Kodėl? Ar kas... - mano balsas nutrūko prisiminus išvežtą žmogų. -Kas atsitiko tam..?
  Nespėjau baigti klausimo, o vaikinas jau žinojo, apie ką kalbu.
  -Jis raštininkas. Buvo raštininkas. Laverna ištrėmė jį dėl to, kad iš senovinių pranašysčių knygų neteisingai išvertė tavo vardą.
  Akimirksniu pasijutau dėl viso to kalta. Mane ėmė graužti sąžinė dėl to žmogaus mirties, nors dar nežinojau, ar jis tikrai pasmerktas myriop, dėl Lavernos pykčio ir Rijano laiko. Ir kažkodėl svarbiausia man pasirodė mirtis ir laikas. Panašūs, susiję, bet kontrastingi žodžiai. Ne mažiau kontrastingos ir jų reikšmės.
  -Kalta aš, - sušnabždėjau sau vos girdimu balsu.
  -Čia, daug daugiau nei kur kitur, jaučiamas likimas, Simona, -dar tyliau už mane tarė Rijanas.
  Jis žinojo, kad išgirdau, nors balsas buvo tylesnis už vėjelį. Pasijutau tvirčiau, užsimerkiau ir giliai įkvėpiau, tada atsimerkiau. Norėjau jo paklausti, kodėl tarnaitė jį pavadino bėgliu, bet tuo momentu jis pasitraukė nuo lango. Pagalvojau, kad turbūt dar ne laikas ir nurijau savo klausimą.
  -Visada tikėjau likimu, -pasakiau jam.
  -O galimybe jį keisti? -jis tarstelėjo per petį.
  Aš vėl pasijutau kaip po reantgeno spinduliais, išryškinančiais mano mažiausiai apsaugotas vietas. Mėgau diskutuoti, bet ne tokiais klausimais, todėl dabar norėjau paprasčiausiai pasislėpti.
  Nesulaukęs mano atsakymo Rijanas šyptelėjo ir nužingsniavo per kambarį iki sienos, paskui apsisuko ir grįžo prie manęs.
-Čia gausi tokią galimybę.
  Nuo tokių žodžių net prasižiojau iš netikėtumo, bet paskui palaikiau juos pokštu ir nusukau akis į kiemą.
  Kambariuose tvyrojo prieblanda, todėl net nenoromis mano akys bėgo šviesos link. Prie lango kažkas sujudėjo, todėl greit pažvelgiau ten. Bet nieko keisto neišvydau – tik tris žalius vijoklio lapelius.
Kažkodėl vijoklius laikiau tokiais augalais, kurie nenori pripažint tokio gyvenimo, koks jiems duotas. Tokias, kurie bėga nuo savo likimo. Slepiasi. Ir bėga.
  -Bėglys. Kodėl? -mano lūpos automatiškai ištarė šiuos žodžius. Ir tik tada pagalvojau, kad jų sakyti nereikėjo. Prikandau lūpą, bet Rijanas to nepastebėjo.
  -Jau spėjai išsiklausimėti? -liūdnai sukikeno.
  Man juokas ir liūdesys atrodė visiškai nesuderinami dalykai, todėl primerkusi akis sužiurau į vaikiną. Atrodė, kad jis nenori, jog apie jį ko nors klausinėčiau aplinkinių, bet stengėsi to neparodyti.
  -Kai gyvenimas pabėgo nuo manęs, aš irgi pabėgau. Tam, kad grįžęs jis manęs nerastų.
  Tiesiog neturėjau ką pridurti. Tik stovėjau ir žiūrėjau į jį. Raijanas ištiesė ranką ir pravėrė langą. Pūstelėjo vėjas ir ant akių užnešė plaukus. Bandžiau juos susitvarkyti, bet vėjas man neleido to padaryti. Atrodė, kad be žodžių ginčijamės, kad kažką kažkam bandau įrodyti. O galėjau papraščiausiai pasitraukti.
  Kad kažkas vyksta, supratau tik tada, kai išgirdau savo žingsnių aidą. Tokį šaltą, kaip ir pati menė, kurioje buvome. Jau antrą kartą.  Ir šįkart drąsiai ėjau pirma. Atrodė, kad išnirau iš transo ir nesusvokiau ką reikia daryti.
  Sulėtinau žingsnius, bet Rijanas bakstelėjo man į nugarą.
Kai prisiartinau prie Lavernos sosto, krūtinėje sukilo nerimas. Jaučiausi prasikaltusi, tik nežinojau kuo. Po kelių sekundžių prieš akis iškilo pro vartus išlekiantis vežimas.
  -Sveika gyva, mano rūmų viešnia, - iškilmingai pasisveikino Laverna.
  Nerimas kažkur nusėdo, bet sukilo pyktis. Nežinojau nei kam, nei kodėl. Bet negalėjau jo suvaldyti.
  -Kodėl tai padarei? -riktelėjau.
  Jaučiau būtinybę apginti tą žmogelį.
  Laverna kelis kartus žioptelėjo, tada garsiai švilptelėjo. Prie jos atrisnojo ir atsisėdo du didžiuliai kudloti šunys ir sužiuro į mane.
  Pati negaliu paaiškinti, kas tada atsitiko, bet žvelgdama vienam šuniui į akis pajutau jo norą paklusti. Tyliai, bet aiškiai pasakiau:
  -Šalin!
  Šunys apsisuko ir, pabrukę uodegas, nurisnojo ten, iš kur atėjo. Mačiau, kaip jų soste išsidrėbusi šeimininkė staiga pabalo ir puolė šaukti, kad jie sugrįžtų. Bet skalikai nereagavo, net priešingai – cypdami pasileido bėgte.
  -Ką jiems padarei? -išplėstomis akimis į mane žiūrinti Laverna negalėjo suprasti.
  Suprasti negalėjau ir aš. Tik pajutau, kaip kažkokia jėga išeina iš manęs. Taip, tarytum saulėje išgaruoja vanduo.
  Kurį laiką stovėjau užsimerkusi, o kai praplėšiau akis, pamačiau į mane įsmieigtą aštrų žvilgsnį priekyje.
  -Tai ko kvietei? -paklausiau. Kažkodėl nebejaučiau pagarbos ir nenorėjau jai sakyti „jūs“.
  -Pradėsiu be užuolankų, -tarė Laverna įprastiniu šaltu balsu, bet dabar jautėsi dar kažkas. Gal nepasitikėjimas, gal nuostaba ar baimė.
  -Mano karalystė pavojuje.
  „Išgelbėk“-pasakiau sau mintyse ir vos nepradėjau juoktis. Stengiausi išlaikyti rimtą veidą.
  Laverna tęsė:
  -Manau, kad tavimi galima pasitikėti. Stebiu tave jau kuris laikas ir manau, kad galiu tau skirti šią užduotį.
  -Kokią dar užduotį? - paklausiau pilnu nepasitikėjimo balsu.
  Žinojau, kad nereikia taip kalbėti, tiesiog negalima. Dažnai sau drausdavau kelti balso toną, bet dabar negalėjau atsispirti.
  -Paklausyk manęs, Simona. Sapnavai mane ne šiaip sau, atėjai irgi ne tik dėl įdomumo. O jei jau tu čia, tai malonėk išklausyti ir valdovės, - buvo galima aiškiai girdėti laipsniškai kylantį balso toną. -Man būtinai reikia pagalbos, o padėti gali tik tu. Klausyk. Mano žemės pavojuje, nors ir atrodo, kad ramu. Turiu brolį, kuris ruošiasi neteisėtai užgrobti mano žemę. Mano armija per silpna - netikę kariai, netikę generolai, -riktelėjo, bet greit nutilo.
  -Yra legenda. Tik nieks dar jos neiššifravo, -sukuždėjo pasilenkusi arčiau. -Duosiu tau originalą. Duosiu Rijaną. Duosiu aukso, ko tik panorėsi, tik surask tai, pas ką kelias čia užrašytas.
  Pirmoji mintis po tokių išdidžiosios Lavernos žodžių buvo tai, kad ji savanaudė. Ir ilgai dar nepakeičiau tokios nuomonės...
  Ji pašoko iš sosto, dailiais laiptukais nulėkė prie arčiausiai esančios kolonos ir kažką paspaudė, kažką pasuko. Negalėjau net sužiūrėti, kokiu greičiu ji viską darė. Galiausiai atsidarė durelės ir Laverna savo rankose jau turėjo susuktą gelsvo pergamento ririnėlį.
  Išvyniojau jį ir mano akys nuslydo dailiai raitytomis raidėmis.

    „Širdis gali plakti tik krūtinėj,
      Kai tie, kurie nuo saulės nusisukę
      Susijungs, ir tada, po juosta debesų
      Gali keliauti prie dangaus.
      Vartų raktą turime kiekvienas,
      Bet surasim ne po vieną.
      Du pasauliai vienas kitą
      Daug greičiau pažins per lietų. „

  Skaičiau lėtai, kiekviename žodyje ieškodama prasmės. Tą patį darė ir per mano petį skaitantis Rijanas. Galiausiai abu vienu metu pakėlėme akis, o Laverna nusišypsojo. Rijano akyse mačiau kažkokias kibirkštėles ir maniau, kad jis suprto pranšystę, tik nenori dabar sakyti.
  -Jūsų užduotis dabar bus surati sidabrinę širdį. Laiko turite, bet siūlau nedelsti. Kaip ir sakiau, duosiu visko ko reikia iškeliauti, tiksliau – viską apmokėsiu.
  -O jei ne? -paklausiau.
  -Nebijok, pažadu už viską sumokėti, -Lavernos blizgančios akys man truputį kėlė nerimą.
  Pastebėjau, kad Rijanas visiškai nekalba, bet norėjau išsiaiškinti mums patikėtą užduotį, todėl į vaikiną nekreipiau dėmesio.
  -Ne, aš turėjau omenyje tai, kas bus, jei nesutiksiu? Jei papračiausiai sugrįšiu namo?
  Moteris garsiai nusikvatojo.
  -Namo be sidabrinės širdies nesugrįši, mažute. Vartai užsidarė šiąnakt. O visus vartus atidaryti galėsi tik turėdama tą širdį. Arba po trijų šimtų keturiasdešimt devynių metų, -pridūrė.
  Su kiekvienu jos žodžiu jaučiau, kaip manoji širdis vis lėtėja ir išleidžia aštrius, krūtinę badančius spyglius. Prisiminiau vieną likusią seserį ir tuomet vos nenualpau. Lyg mano mintis supratusi Laverna pasakė:
  -Laikas čia eina kitaip, daug lėčiau. Vieneri metai čia prilygsta vienai minutei tavo žemėje, todėl gali nedijaudint. Nuo tada, kai pasiekei urvo vidurį iki dabar praėjo ne daugiau nei sekundė.
  Kažkuri mano dalis nurimo, o kita atkakli dalelė nenorėjo tuo tikėti.
  -Tai tiesa? -pasisukau į Rijaną.
  -Kartą iš čia buvo išėjęs žmogus, -tarė jis. - Grįžo jis po daug metų, bet visiškai nepasikeitęs. Pasakojo apie neregėtus dalykus. Žmonės manė, kad jis išprotėjęs, ir nekreipė dėmesio, bet visada atsiranda tokių, kurie patiki. Taip pasakojimas per kartų kartas atkeliavo iki mūsų.
  -Bet jis sugrįžo, -pertraukiau jį.
  -Taip. Vartai būna atviri kartais trumpiau, kartais ilgiau. Šįkart jie palaukė tik tavo atėjimo. O išėjimo – ne.
  Supratau, kad įkliuvau ilgam, nors mano laike bus prabėgusios tik kelios sekundės. Tikėjausi, kad seseriai nereiks laukti daugiau nei valandos. Jai būtų tas pats, o man sugrįžus tektų gyventi iš naujo. Kita vertus, tokio šanso daug kas pavydėtų.
  O svarbiausia – neturėjau pasirinkimo. Jokio.
  Stengiausi nesinervinti, giliai įkvėpiau. Jaučiausi kaip į narvą uždarytas žvėriukas, visą gyvenimą praleidęs laisvėje. O mano laisvė buvo ten, kur liko mano namai ir sesuo.
  -Gerai, -ryžtingai tariau, -sutinku.