mano kūnas
          kalėjimas
mėnesienos žvėrys
                  neprasibrauna pro
                  išvirkščią odą
iki gelmių
              kur arterijose
susivynioję į savo klūpėjimą
                    mantras kalba
pavargę aviganiai

aviganių delnais
              ropoja
saulėtekį nešančios bitės
              ant šilkinių sparnų
              pakibę naktiniai košmarai
išdraskytais siluetais
                                ir drugiais
akiduobėse