Pasijaučiau nejaukiai. Markas buvo teisus. Turėčiau džiaugtis, kad nepraleisiu visos vasaros namuose. Iki šiol visada buvau užkietėjusi namisėda, nes neidavau į lauką. Kodėl? Tiesiog... niekas nekviesdavo. Niekas nenorėjo manęs.
- Aš bijau Tomo, Markai, - nurijau gumulą gerklėj.
- Nebijok.
- Bet jis toks... Jis tikrai man ką nors padarys!
- Klara, nebijok, aš jį nudėsiu, jei jis tave nuskriaus. Be to, kiti vaikinai bus šalia ir saugos tave kaip savo mažąją sesutę.
- Gerai. Pasistengsiu nieko nesugadinti per savo baimę.
- Šaunuolė.
- Markai, - tariau po trumpos pauzės, - ko pripasakojai tėvams?
Markas susiraukė ir tylėjo. Mačiau, nė nesiruošė nieko apie tai sakyti, bet vistiek neatlyžau ir paklausiau dar kartą.
- Mano bendraklasis Aleksas rytoj išvažiuos į Aliaską su keliais draugais visai vasarai. Pasakiau, kad su juo gerai sutariat ir jis paklausė ar nenorėtum važiuoti kartu su juo, o tu sutikai, - piktokai tarė.
- Bet, Markai, aš net nepažįstu to Alekso!
- Viskas bus gerai, - aiškiai stengės nepradėti rėkti.
- Ne, Markai, nebus gerai. Aš jau dabar jaučiu, kad kažkas nutiks ir man bus galas. Ir man, ir tau.
- Markai, nusiramink, - sušnabždėjo pats sau tyliai, mėgindamas sutramdyti virpančias rankas, kad šios nepaleistų vairo.
Užsičiaupiau. Daugiau nieko nesakiau, nors taip norėjos ir buvo kas sakyti... Tačiau žinojau, kad geriau nejudinti Marko bent kol pasieksim namus, kitaip susinervavęs jis gali prarasti kontrolę.
- Ei, Klara, pabusk, jau atvažiavom, - staiga pajutau Marko pirštus ant savo peties ir atsimerkiau.
Iškėblinau iš automobilio. Markas, užrakinęs tą geldą, priėjo prie manęs ir mes pasukome buto link.  Vos įėjom, Markas pranyko virtuvėje, o aš nubėgau į savo kambarį. Turėjau susikrauti savo garderobą į lagaminą, o jau buvo septinta valanda vakaro. Plačiai atidariau savo spintą ir net lengviau atsidusau. Visai pamiršau, kad turiu mažai drabužių. Ne dėl to, kad tėvai būtų skurdžiai ar gailėtų man pinigų, aš tiesiog nenoriu turėti galybės drabužių, nes man jų daug tikrai nereikia. Aš dažnai nesugebu suvokti žmonių, kurie turi tūkstančius drapanų ir pusės jų net niekad neužsideda. Tai tiesiog pati tikriausia kvailystė! Mano mintis nutraukė beldimas į duris ir į kambarį įsliūkinęs brolis su dviem arbatos puodeliais rankose.
- Reikia pagalbos? - kreipės į mane, dėdamas puodelius ant stalo krašto.
- Na, - nutęsiau, - Regis, pagalbos man prireiks, - tariau, žvelgdama į kelias lentynas, esančias spintos viršuje, ir įvertinusi savo ūgį.
- Gerai, ponaitis Markas Jūsų paslaugoms, panele, - priėjo ir nusilenkė kaip tikras ponaitis.
- Tik nepradėk, - papurčiau galvą besišypsodama.
- Ko nepradėti, panele? - nekaltai pakėlė antakį ir šyptelėjo.
- O, Markai... - atsidusau.
Brolis tik šyptelėjo ir neatsiliepė. Jis priėjo prie atdaros spintos ir nuo viršaus nukėlė vidutinio dydžio oranžinį lagaminą. Aš pritūpiau prie jo ir atsegiau, kol Markas pradėjo nukabinėti mano palaidines ir išlaisvinti jas iš pakabų gniaužtų.
- Markai, aš nenoriu važiuoti, - prikandau lūpą, lankstydama trečią – paskutinę – savo palaidinę ir dėdama ją į lagaminą.
- Kodėl? - paklausė ramiu balsu, siekdamas mano marškinėlių.
- Neišgyvensiu be tavęs, - nedrįsau pakelti akių į brolį, pajutusi ašaras ant skruostų.
Jaučiau, kaip Marko ranka nusvyra, taip ir nepasiekusi mano marškinėlių. Jis pritūpė šalia manęs ir dar beveik tuščio lagamino. Apsikabinau savo vienintelį brolį. Na ir kas, kad aš įvaikinta ir Markas nėra mano tikras brolis ir mūsų nesieja biologinis ryšys. Jis vistiek man visados bus pats tikriausias brolis, kurį mylėsiu iki gyvenimo galo. O gal net ir po jo. Neskubėjau atsitraukti nuo Marko. Ir visai pamiršau laiką.