|
Naujas kūrinys
Vartotojams
 |
Kai taškai susidėlioja į tiesę... Ar jauti? Beldžiasi. Vienatvė visuomet prieš įeidama beldžiasi. Tai argi ne kvaila ją įsileisti? Taip, kaip ir visada, kaltas tik tu. Juk tu atidarinėji sielos duris, baimingas ilgesy.
Mėta ištiesė ranką. Pirštai slydo grublėtų tapetų paviršiumi. Krūptelėjo palietusi spitelę, bet pati sau šyptelėjo ir žengė žingsnį. Vieną į kairę. Septynis tiesiai. Atsiduso. Atsargiai ištiesė ranką. Čia kažkur turėtų būti šaldytuvas. Pirštai vėl atsirėmė į šaltą paviršių. Mėta atidarė duris. Mama sakė, kad šiandien nupirko jai salotų. Tų, su paprika. Kur Mėta mėgsta. Pirštai skaičiavo lentynas. „Trečioje lentynoje, kairėje, apvali dėžutė“ – sakė mama. Na, štai. Atidariusi pakėlė indelį link nosies ir įkvėpė. Taip, salotos. Su paprika. Kai būna ne taip, kaip nori... Ar matai? Gyvenimas turi savo vagą. Tu per menkas, kad vienas ją pasuktum kitą kryptimi. Reikia dar kažko. Kažko, ko visada ieškai – reikia meilės, begalinio tikėjimo ir didelio noro nepasiduoti. Dar reikia draugo. Tikro. Kad laikytų už rankos. Paprika trakšėjo tarp dantų. Mėta vis nepriprato prie dabartinės būsenos. Atrodo, dar vakar ji stebėjo žvaigždes Gražvydo glėbyje. O šiandien teliko tik prisiminimas. Šiandien teliko juoda. Sniegas tebuvo girgždesys po batais, lietus – barbenimas į langą, o žydinti liepa – tik saldus kvapas. Mėta lėtai atsistojo. Pristūmė kėdę. Pirštais palietė stalo kampą iš dešinės, tada atsistojo nugara į jį ir žengė nedrąsius vienuolika žingsnių. Jautė, kaip jos alsavimas atsimuša į duris. Pirštai surado rankeną. Tai buvo vonia. Mergina prisilietė prie veidrodžio. „Kaip keista, - galvojo. – Veidrodį paliko. Kam? Juk nematau. “ Pirštų pagalvėlės ant jos veido surado nosies skylutes. Tada lėtai leidosi žemyn, čiupinėjo lūpas, vėl kilo aukštyn, glamonėjo akių vokus. Mėta bandė suprasti, kaip ji atrodo. Ar pasikeitė per pusę metų nuo tos dienos, kai save dar prisiminė. Laikas. Kaip kartais būtų gerai jį sučiupti ir pasukti atgal. Juk tiesa? Juk norėtum? Galbūt nesuklystum dusyk. Tiesiog būtum atsargesnis su savo gyvenimu. Ir taškus galbūt sudėliotum kaip reikia. Bet laikas negrįžta. Niekados. Jis tik kasa gyvenimui vagą. Lova girgžtelėjo nuo merginos svorio. Ant spintelės stovėjo laikrodis – Mėtos pirštai įgudusiai prisilietė prie plastmasės, nuslydo viršun, galvoje prabėgo skaičiai, pirštai spustelėjo ketvirtą mygtuką. „Šešiolika valandų dvidešimt trys minutės“ – išbėrė šaižus balsas. Anksčiau jis Mėtą taip erzino. Dabar jau priprato. Kaip nuobodu. Dar tik vėlyva popietė, o Mėta jau nežino ką veikti. Mama sakė, jog baigėsi pienas. Reikia nuvažiuoti į miestą. Mergina mintyse permėtė pirkinių sąrašą – reikėjo kavos, pieno ir plytelės šokolado. Nes kartais naktį taip ilgu būna. Taip liūdna. Suskambo telefonas. Mėta paėmė šį nuo spintelės, atstūmė ir pridėjo prie ausies. Viltis visuomet yra. Ji – mažas šviesulėlis, mažas džiaugsmelis. Kartais atrodo, kad jau viskas. Bet tada ir ateina viltis. Ji ateina visuomet pačiu laiku. Ir būna lygiai tiek, kiek reikia. Nė minutės daugiau – tik tiek, kad suvoktume, jog jeigu negali vairuoti, sėdėk keleivio vietoje. Mėtos pirštai slydo per pakabas. Čiupinėjo kiekvieną drabužį. Kaip sudėtinga apsirengti, kai nežinai, kaip drabužis atrodo. Mama sakė, kad tuoj, išims pyragą iš orkaitės ir ateis. Bet Benas sakė, kad jau važiuoja. - Mėta? - Aš čia. Mergina ramiau atsiduso. O kažkada ji taip nekentė mamos. - Ir kaip tu nori rengtis? - Noriu ilgos suknelės, tos, kur žemiau kelių. Ir puskojinių. Mama padėjo Mėtai apsirengti. Užsagstė batelius. Sudėjo į rankinuką būtiniausius daiktus. Padažė lūpas. Mėta norėjo verkti. Iki šiolei ją erzino tas toks perdėtas rūpinimasis jos gyvenimu. Nekentė savęs už tai, kad negalėjo būti visiškai savarankiška. Kad net susiruošti į pasimatymą pati negalėjo. Kai dailininkui duodi paletę... Ar matai? Jis nuspalvojo juodą pievą žaliai. O juodą dangų nudažė mėlynai. Kartais tereikia dailininko. Ir paletės, žinoma. Mėta giliai įkvėpė ir pravėrė duris. Kvepėjo rožėmis. Šyptelėjo. - Labas. - Labas, - Beno balsas šiek tiek drebėjo. - Užeisi? - Čia tau, - suėmęs merginos delną suspaudė jame rožę. - Ačiū. Vėliau jie sėdėjo ant sofos Beno bute. Mėta, priglaudusi galvą prie jo krūtinės, giliai į save traukė tą vyrišką kvapą. Jo pirštai sukiojo merginos garbanas, o balsas, atsimušdamas nuo baltų sienų, pasakojo, kaip viskas pasikeitę senuosiuose Mėtos namuose. Kaip pasikeitęs Gražvydas. - Benai? – pertraukė jo žodžius Mėta. - Taip? – pasimetė šis. - O tu... Ar būsi su manimi? Amžinai? Na, ne taip kaip Gražvydas, kai po tos dienos... - Ts, - priglaudė pirštą prie jos lūpų Benas. Yra toks posakis – neturėjo kur dėti akių. O Mėta neturėjo akių, kad galėtų jas kur nors dėti. Aklumas Mėtos atžvilgiu turėjo tik vieną pranašumą – jai nereikėjo raudonuoti žiūrint į Beno akis, nereikėjo bandyti paslėpti akių, kai ji tirpo Beno glėbyje. Gaila, bet aklumas turi vieną didelį minusą. Ji nematė jo, ji tik jautė jo odos švelnumą, jo vakar nenuskustą barzdelę, tuos šiurkščius šeriukus, jautė jo vyrišką kvapą, įkaitusį kūną bei tvirtas rankas, kurios glaudė ją prie jo kūno. 
Man patiko. forma. ta paprika sukūrei atmosferą. juokinga, bet tokie paprasti daiktai ją ir sukuria. sklandu. taip galbūt to bum ir trūko tačiau tekstas turi žavesio. Stipru.
2010-03-19 20:33
Jei galima, pasireikšiu ir aš :}
tei vat, perskaičiau ir atsidusau. Gražu gi. Moki suvaldyti žodžius ir tekstas gražiai bėga mintyse bei vaizduotėje. Sugebi rašyti. Patiko man tie pilki žodžiai, kuriuose sudėjai tiek daug gražių minčių, sietinų su tekstu. Paįvairinai ir nuspalvinai. Pritarčiau varnai dėl pabaigos - joje kažko pritrūko. To tokio didesnio bumtelėjimo pasigedau. Dar užkliuvo tiesioginis pasakymas apie apie merginos aklumą "Kaip keista, - galvojo. – Veidrodį paliko. Kam? Juk nematau." Juk laidi aiškiai suprast, kad ji akla jau pirmose ryškaus teksto eilutėse, mano galva nereikėjo šitaip :) bet čia tik mano nuomonė. Vat ir viskas šitam kartui. Šiaip tikrai šaunuolė, patiko man :) 2010-03-14 00:44
Į mėgstamiausius įsidėjo:
Šita informaciją mato ne visi. Norite matyti?
|
©
2007-2012 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@pertrauka.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir www.pertrauka.lt sutikimo - draudžiama.
|
Jei turite kažką sukūrę - palikite savo kūrybą čia. Visiškai nesvarbu, apie ką jūs parašėte. Čia yra vietos pačioms įvairiausioms temoms. Svarbu - kaip rašote. Svarbu, kad rašytumėte vis geriau. Kitoks varniukas | Kūrybingas blogas | Literatūra | пишите все | Moksleivių kūryba | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | Knygynas |