Smėlio sūkuriai apveja kojas, darosi šalta. Ir visgi minkšta bei patogu taip stovėti. Gera jausti tą smiltelių šlapumą vakarėjant, kai jūra įsijautusi ryja savo papludimį, nematydama, kas vyksta aplink.
  Brūkšteli degtuką. Kelios žiežirbos prunkšdamos iššoka, klastingai šnypšdamos užkalba ugnį, kuri po akimirkos droviai spragtelėjusi įsižiebia. Tau šie ploni pagaliukai primena brolį. Tokį laibą bei kuklų. Jo plaukai rudi, sakytumei, kaštono spalvos, tik kiek tamsesni. Akys didelės bei smalsios, o apie vyzdžius žaliuoja ištisi miškai. Jis pats kadaise manė, kad akyse auga bonsai. Sakė:
- Kai ušauksiu, išdyks behšai ir ašuojai, jei tijps, - tiesa, šveplavo. Iš pradžių bandydai iššifruoti keisą mažylio kalbą, tai tave varydavo į neviltį. Dabar viskas aišku, gražesnės kalbos nė būti negali.
  Kranto linija bėga vaikas. Lekia greičiau nei gaivus vėjelis, šukuojantis tavo ilgus plaukus. Bėga, rodos, tiesiai į tave, bet jam dar daug kelio liko. Nuo pėdų staigiai atšoka smėlis su mažais akmenukais, tuo tarpu didesnieji nugrimzta gilyn. Šiąnakt siautėjo audra, tad iki pat kopų mėtosi juodos, lygios kriauklės, po jomis tarsi deimantai spingsi baltos. Jos nusėtos smulkiomis bangelėmis, kaip jūra, tik neturi tų baisių, per daug aukštų keterų. Basos kojytės trupina visas, ypač juodąsias. Vos spėja atsispirti, tuojau pat pasigirsta šaižus „trakšt trakšt trakšt... “
    Sunkiai klampoji artyn. Tavieji žingsniai maži, bet grubūs. Tarytum pripildyti per tiršto ilgesio, vieniši ir atskirti nuo kitų kūno judesių: plastiškų apkabinimų, grakščių mirksnių ar kuklių, veik negirdimų atodūsių. Tavo kojos plonos, baltos, nusėtos smulkių apgamų ir mėlynių. Jų daugiausia ant kelių – taip dažnai suklumpi.
    Vėlei nugriūni. Tarsi kas būtų tyčia pastūmęs, o už nugaros nieko nėra. Tik berniukas prieky vis bėga – šnopuodamas ir pasiryžęs uždusti. Staiga jis pakeičia trajektoriją. Kaip bejausmis kūnas, neįtikėtinai staigiai bei šaltai.
    Įsispoksai. Tu dar guli ant žemės, kartkartėlėmis primindama sau įkvėpti. Tyliai alsuoji, vos įstengi pakelti krūtinę, o tuomet monotoniškai numetį ją ant pavargusių plaučių.
  Jis, stipriai apkabinęs savo pasaulį, bėga jūron. Ta jo visata didelė, vos telpa į glėbį. Miniatiūriniai pirštukai, trapūs it porcelianas, įsirėmę į jos galus, kad neiškristų. Pamiršo tik, kad būna, per daug suspaudi, o tada sprogsta. Ir trykšta dainuodamos po visus žemės kampelius didelės, paprastos svajonės. Laksto mažos pėdutės, su visais kojų kutenimais. Tyliai tyliai padebesiais slendžia vaikystė. Jei tik spusteli per stipriai, taip dingsta.
    Ledinis vanduo priliečia kveivokus mažylio kojų pirštus. Švelnus šiurpulys pereina berniuko kūnu, staiga jis pasijaučia esąs be galo vienišas, tikriausiai vienintelis toks, esantis tik su savimi.
    Tu nenori jam leisti eiti toliau. Delnuose sugniauži smėlį, bandantį į byrančią begalybę pasiglemžti tavąsias rankas. Ir visgi sugebi atspirti. Pasileidi bėgti priekin.
   

  Taip prastovėjote ištisą pusvalandį. Kojų gėlimo nė nebejusti, atrodo, lyg jų išvis nebūtų. Tavo rankos šildo berniuko pečius, akys spokso į rudą pakaušį. Jis užsimerkia. Tuomet tyliai paleidžia iš rankų pasaulį, jį išneša jūra, o tu įsileidi į savąjį. Dabar jau ne tik vienas kraujas, nuo šiol bonsai ir beržai tokie patys, vienodai dega sielos degtukai ir gimsta mintys.
    Rūpestingai apglėbiat bendros visatos grožį.
   



  Visas pasaulis - žiežirbos. Tik žmoguje liepsnoja ugnys.