Šilkeliui

ji rašo mirtį geltonai
iš Grįžulo samčio gelmės siūlai sidabro
driekiasi juoduma girių
bulvarais miegančio miesto
žvaigždyno verpėjos tai riksmas

ji rašo geltonai
mirtis tai šėtono smuiko gija apsivijusi praeivių kaklus
tarp gatvių
kolonų skliauto naktinio
pėdos be ritmo šoka oro duobes

ji rašo
paimkite žvakę ir nusiliekite veidus
geltoną odą užtiesti užlipdytoms duona žaizdoms
prie mirusių
kaip tiesiamas stalas
pagirdyti nebyliams giesmininkams

užrašytas kūnas geltonai
šleikštulio atvaizdas deformuotame pliene
išsikreipia kirtyje stygos dūzgimo
ji nutildo šunis balto aviganio
plunksna raižydama šermenis skylančio vaško

mirtis rašo mus
palėpėje tarp drobių pelijimo
trintyje sprogsta miegantis mūras
godžiai lūpos drėgmę išgeria įsčių
ryto geltoniui išeinančių rūbą palietus

ji rašo mane šilko žvaigždynais
virš pūvančios žemės
audžia žėrintį durklą
avelė geltona romiai apnuogina kaklą
ritasi galva barška
taurėje Giltinės medžio


ir jeigu degti – šilku
jei pelyti – žvaigždynais
ji nuneria ženklą mirties
puslapius miesto
rūsius
pilnas gatves sudaiktėjusio puvinio
baltais pirštais virš karščio glosto ir glosto
lyg drebantį paukštį pakirstą ryto
mano mirtį
užrašytą geltonai