žemę užkloja žuvaujančių vyrų kepurės
skylėtos lyg mėnuo iškandžiotas juodos
debesijos
kepurės išvirkščios pelekai išvirkščiai
pasiūti
gal todėl nekimba sulopytos žuvys

pirštai linksta per pusę per akmenis braukia
guminės pėdos
kažkur horizonte valtyse supasi moterys
vynioja prijuostes į gniutulus ir sviedžia
išmušdamos vyrams dantis 
sulūžta per pusę pakrantėm pargena aušrą
nulupusios sužuvėjusią odą pakabina ant irklo
vinies

lietpalčių kišenėse spurda numegztos antys
snapais kalena į šonkaulius tarp šonkaulių
išgręžia skylę
dumblių pagalves apraizgo plyštantys siūlai
užkabina ir spaudžia raukšlėtus senių kaklus
kol sudyla kabliukai

smilkinius prausia sutrupėjus rasa žandus
paglosto plyštančios burės kažkas kužda
prigludęs prie stiklinės ausies
eikit vyrai namopi