Šiąnakt ji buvo pas mane. Kaip ir kiekvieną kartą įsirangė tarp nedrožtų
pieštukų ir vis kartojo, kad turiu pradėti tai, kas manyje vėjo malūnus
priverčia suktis. Prieš tai daug klausinėjo, o aš pasakojau. Klojau ant
baltos drobulės padrikus žodžius ir dėliojau sakinius.
  Verkiu tada, kai mėnuo kanjonuose skęsta,
      o žvaigždėms nusispjaut. Ašaros ne lietus,
        tik sūrymas, suteikiantis veidui tikrumą
      visai kaip krateriai mėnesiui postūmį.
    Jo dėka jis kasnakt keičia padėtį,
  savąją veido pusę.
Mano viešnia klausėsi, tarpudantyje sukandusi pieštuką „8B“, minkštą ir
giliai rėžiantį. Galėjau pasinaudoti jos transo būsena ir, sučiupusi jį, brėžti
pirmąjį brūkšnį. Neryškų, vos matomą akimis. Žinau, kad ji nebūtų pykusi,
atvirkščiai – ji to ir laukė, todėl susivaldžiau ir tęsiau savo pasakojimą.
  Geriu arbatą be cukraus ir su grietinėle tam,
      kad ji būtų dar šviesesnė. Baltoji neturi įtakos
        skoniui, kaip ir besileidžianti saulė
      horizontui. Linija niekada nedingsta,
    nelūžta, visai kaip arbatžolių aromatas
  įsigeriantis į drėgnus plaukus.
Nesusilaikiau ir pagriebiau pieštuką. Gerbiamoji piktu žvilgsniu perbėgo
man per jusles, sužaibavo. Nepasidaviau. Lengva ranka pradėjau raizgyti
linijas – į kairę, į dešinę, tiesiai ir aplinkui. Vis nežinojau, ką turiu išvedžioti,
bet ranka nepaliaujamai judėjo, o aš vis pasakojau, kad viešnia nurimtų,
nepabėgtų. Piešinys dar buvo nebaigtas.
  Džiaugiuosi, kai pavasarį paukščiai neranda
    kelio atgal ir lieka ten, kur saulės keturios. Jų
    sparnų mostuose randu save, šukuojančią
  blakstienas retomis gyvenimo šukomis
ir niūniuojančią paletės spalvų gamą.
Ranka atitrūko nuo lapo ir nebegalėjau dėti nė mažiausio taško. O tylioji dama
žiūrėjo - sukaustyta, perbalusi ir suklususi. Subalansavo tarp horizontalių bei
vertikalių ir pranyko kažkur tarp apskritimų, linijų į kairę ir į dešinę.
  Parduodu dienas ir perku naktis už dvigubą
    kainą. Jomis ilgiuosi rudens, lietaus nešėjos
      ir baimės, pamestos vaikystės lopšyje.
    Sūpuočiausi jame it laumės rastas vaikas
    be rankų, kojų tik su savo Mūza,
  žiniodama likimą vėjo,
horizonto ir
spalvų.