Skirta S. R.

rudaplauke mergaite naiviomis akimis
vyno dievai pjausto tavo bičiulį
tabako migla aplipusios žvaigždės
šleikštulio iškreiptas veidas virš horizontalės pakibęs tamsos
jis išvemia miesto damas ir nežinojimo ciklą
kreivus skersgatvius užakusias arkas
lyg geltonas liktarnos blausumas šviesa
liepsnojantis spiritum iš lūpų jo liejasi

rudaplauke mergaite naiviomis panegirikomis
tavo bičiulį plėšo išalkusios damos
avangardas juk plėšyti dūšią ir eksplikuoti
revoliucingus šūkius ant sienų apie sienų griovimą
nesvarbu jog iš kreivių nesilipdo eksplikacija
nesusidėsto mozaika tuščias paniekintas
kevalas iliuminacijoje liktarnų šaltoj
tamsos horizontalės ribai suluošintas plaštakas gaubiant

rudaplauke mergaite gėrio sklidinu veidu
miesto damos yra sukubai lindintys girdyklose
su ištaigingais pavadinimais ten jos atkiša mažuosius pirštelius
srėbdamos arbatą pasirašo meninykėmis
ant pirmo pasitaikiusio objekto ir juokiasi
labai ilgai juokiasi
tiesiog springsta
uždūsta

rudaplauke naivioji mergaite
jos juokiasi iš vyno dievo užgertosios vienatvės
kaip nesijuokti kaip netylėti aplinkui spiečiantis ikonų ieškotojams
kaip nekvatoti iš butelio ramybės nakties pjūvių
iš apgailėtino rašeivos nesudurstančio chaoso mozaikos
groja bliuzą Vilniaus senamiesty tai damų kruvinas juokas
nevaldomas dusimas nakties horizontalėje
iš svaigstančio žiburio ugnies lašai tyška ant miegančio šuns

rudaplauke mergaite piešianti figūrą su paukščiu ant peties
visas miestas sukasi ir tavo bičiulis
žnegteli veidu į žemę už nugaros palikdamas
pilną kavinę pamėlusių damų mirties
vemia ir vemia jis sunkias duris ir tylų senamiesčio mūrą
trūkčiojantį dainininkės bliuzą ir tamsias langines
šuo ima staugti į pilnėjantį karščio skritulį
ten po šonkauliais kur žvaigždės ir surūkyti šešeliai

rudaplauke mergaite
tykus liktarnų blausumas
vogčiomis
į juodus kapus neša nuo sienos pavargusios sielos fragmentą